Kidulių dvare atidaryta tautodailininkės Julijos Macijauskienės paroda „Mano paukščiai“.

 

Tautodailininkė pabrėžia, kad paroda ne šiaip pavadinta „Mano paukščiai“. Juokiasi prisipažindama, kad daug kas kopijuota iš gamtos, tačiau sukurta jau pagal pačios norus ir fantaziją. Vienovės su gyvąja gamta taip pat laikomasi pritaikant įmantriai išsiraičiusias medžių šakas ar kitus natūralius elementus. Parodai pritaikyti atliekomis tapę medienos ruošiniai.

J. Macijauskienė neslėpė, kad paukščių komponavimas tapo rimtu galvosūkiu, nors klausantis jos pasakojimų apie kūrybinį procesą atrodo, jog paukščiai tik ėmė ir sutūpė, kur patiems mieliau.

Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė stebėjosi, kaip nuo ypač preciziškų popieriaus karpinių buvo pereita prie visiškai kitokios medžiagos. J. Macijauskienė tik juokėsi tikindama, jog dabar išgyvena paukščių periodą ir jaučia, kad dar ne pabaiga. Ją sveikindamas sūnus Žilvinas nedžiūgavo išgirdęs tokią naujieną ir prisipažino jau tikėjęsis į dirbtuves grąžinti vyrišką tvarką. Ji meilę medžiui aiškina paprastai: siuvėjos ir staliaus namuose buvo pakankamai skudurėlių žaisti su lėlėmis, tačiau nuo pat vaikystės ji mieliau rinkdavosi skiedras.

J. Macijauskienė, pati lyg ugninis paukštelis besisukanti dėmesio centre, net sugundė susirinkusius sudainuoti porą dainų apie paukščius. Parodos atidarymo svečiai namo vežėsi ne tik džiaugsmingą nuotaiką, bet ir dovanų – mįsles įminę ir užduotis atlikę gavo po mažą paukštuką. Visi buvo pavaišinti „paukščių lesalu“ pavadintais skanėstais.

Kaip gimė pirmieji darbai, kam buvo gaminami 40 paukščių, kodėl kiemsargiui Amsiui atminti buvo padaryta pelėda, ką parodoje veikia varlytė ir kuo panašūs žvirblis ir lietuvis užsienyje, – dar galite sužinoti Kidulių dvare. J. Macijauskienė juokauja, kad paukščiai peržiemos ir grįš į jos dvarą, kur niekada nevysta langinėse išpieštos gėlės, o išdidūs paukščiai iš tolo pasitinka atvykstančius.

Monika Būblaitytė