Liepos 23–28 d. Zyplių dvare vyko jau šešioliktas tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“. Daugiau nei 30 menininkų iš visos Lietuvos kūrė įvairius darbus, bendravo tarpusavyje ir dalijosi meno paslaptimis. Jų darbai papuošė Zyplių dvaro arklidžių ir Lukšių miestelio erdves.

Šiais metais Zyplių dvaro prieigose plušėjo kalviai, medžio drožėjai, tapytojai, tekstilininkės, keramikai, akmentašiai, karpinių meistrės.

Nors praėjusią savaitę alino karštis, bet kūrėjams, atrodo, kaitra netrukdė. Štai Zyplių dvaro prieigose prie stogastulpio besidarbuojantis jurbarkiškis drožėjas Juozas Videika pasakojo, kad jo darbe daug pagonybės bruožų. Pasak drožėjo, šiam darbui reikalinga ypatinga vieta, geriausia ant kokio kalnelio. J. Videikos nuomone, toks iš ąžuolo išdrožtas darbas gali stovėti daug metų. Gretimai jurbarkiškio įsitaisęs griškabūdietis tautodailininkas Eirimas Martūnas drožė originaliai atrodančią dūdą.

Viename iš pastatų įsikūrę tapytojai. Septintą kartą plenere dalyvaujanti  druskininkietė Raimonda Bolienė pasidžiaugė plenero dalyviams sudarytomis puikiomis sąlygomis bei galimybe pabendrauti su kitais menininkais. Raimonda šiais metais nutapė greta rūmų esančią rotondą bei gervių skulptūras.

„Keičiasi Zyplių dvaro aplinka. Kažkada tapytoja Elena Ruzgienė nutapė dar stovintį Zyplių ąžuolą, o šiandien jo jau nebėra, liko tik paveiksle. Ir aš noriu užfiksuoti kažką, kas liktų ateičiai“, – kalbėjo tautodailininkė.

Užsukę į keramikos dirbtuves, sutinkame prie lėkštės palinkusią Eglę Kurcikevičienę, molį rankomis minkantį Andrių Janulaitį, ant lentynų išdėlioti puodžiaus Sauliaus Bobino darbai. Čia prie audimo staklių pluša ir audėja Rūta Bučinskaitė, bebaigianti austi sijono dalį.

E. Kurcikevičienė  prisiminė pirmuosius Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ rengtus plenerus, kurie vyko Lukšių kultūros namuose, o nuo 2003 m. – Zyplių dvaro arklidėse. Plenere taip pat dalyvauja Eglės mama, karpytoja Genutė Bučiūnienė, dukra Reda piešia. E. Kurcikevičienė pasakojo, kad bendraudama su plenere sutiktais kitų šalių menininkais susipažindavo su jų kultūra ir menu, patirties pasisėmė iš plenero metu vykusių seminarų ir kitų veiklų.

Bevaikščiodami po Zyplių dvaro teritoriją, išgirstame už tvoros sklindantį triukšmą ir dulkių debesyje išvystame skulptorių Gediminą Mažintą. Jis prisipažino, kad jį traukia šiuolaikinė monumentalioji skulptūra. Gedimino darbas – langas, sukurtas iš metalo ir akmens. Šalia besidarbuojančių menininkių Aurelijos Kurienės ir Gabijos Gataveckaitės sumanymas – sėdmaišiai, pagaminti iš cemento. Šių menininkų darbai papuoš Lukšių miestelio centro parkelį.

Girdisi kūjo skambesys, prie žaizdro palinkęs svečias iš Dzūkijos – kalvis Tomas Pacaitis, pirmą kartą besilankantis „Zyplių žioguose“ ir apskritai Zanavykijoje. T. Pacaitis pasakojo, kad kalvystė yra jo gyvenimo būdas. O su zanavykais jis sutariantis, nes „su jais visu laiku možna pašnekėc“.

„Jau iškepiau geležinę varlą. Tai balinis vėžlys. Išropojęs ant akmens, šildosi. Darydamas šį darbą, norėjau šioje vietoje palikti dalelę savo krašto“, –gražia dzūkų tarme porino svečias iš Lazdijų raj. Be jo plenere kalviauja ir Valdas Paukštys, Edvardas Mačaitis, Juozas Kavaliauskas ir Edgaras Gabševičius.

Šiais metais plenere dalyvauja nemažai karpinių kūrėjų. Pirmą kartą į Zanavykiją atvykusi Rasa Slesoriūnienė iš Utenos jau rodo iškarpytą gyvybės medį bei dalijasi mintimis apie plenero kūrybinę atmosferą.

„Man patinka, kad čia yra visų amatų gildijos. Aš daug paslapčių sužinojau iš kalvių, drožėjų, keramikų, tapytojų“, –pasakojo R. Slesoriūnienė. Zyplių dvaro arklidėse iš šiaudų netradicinius darbus vėrė ir plenero senbuvės – Saulena Valatkaitienė su dukra Viktorija bei Jūratė Šnipienė.

Plenero sumanytojas, Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas, Lukšių seniūnijos seniūnas Vidas Cikana atviravo, kad šiemet plenerui nebuvo gauta jokios finansinės paramos, tad plenerui aukojo asmenines lėšas, šiek tiek sulaukė ir rėmėjų pagalbos, padėjo partneriai – Lukšių kultūros centras.