Praėjusį sekmadienį atvykę į tradicinius Porciunkulės atlaidus Valakbūdyje, tikintieji galėjo melstis atsinaujinusioje Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnyčioje. Įdomią ir nelengvą istoriją sauganti ši anksčiau vadinta Šunkarių parapijos bažnytėlė šiemet pasitiko žmones pasikeitusi, pasipuošusi, švytinti.

Sintautų parapijos klebono kunigo Artūro Vaškevičiaus iniciatyva mažiausiai dvidešimt metų neremontuota, kukli, medinė bažnytėlė šiais metais naujai perdažyta, nudažyti seni langai, durys, grindys.

Valakbūdžio bažnyčios istorija siekia net 1921 m., kai, įsikūrus Šunkarių parapijai, pirmosios pamaldos vyko klėtyje. Po dvejų metų kunigo Antano Grybino pastangomis buvo pastatyti pirmieji laikini maldos namai, o vėliau, 1936 m., kunigas Stanislovas Vasiukevičius pastatė vienabokštę bažnyčią. Deja, Šunkarių parapijos tikintiesiems neteko ilgai džiaugtis bažnyčia – 1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ji buvo sudeginta. Vėliau buvusios parapijos salės vietoje buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė, kuri per ilgus dešimtmečius vis pataisoma ir pagražinama čia stovi iki šiol. Kaip Šunkarių parapijoje tarpukariu gimę aplinkinių kaimų gyventojai mena, į dabar vadinamą Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnyčią atlikti įvairių liturginių apeigų rinkdavosi neįtikėtinai daug žmonių. Ateidavo žmonės iš gausiai gyvenamų Jundilų, Kuodžių, Naudžių, Kiaulupių, Pariebių, Gabartų, Menčikių ar Pusdešrių ir kitų kaimų, kuriuose dabar yra vos viena sodyba arba iš viso nėra gyventojų. Į Šunkarius rinkdavosi tikintieji iš ir kitų. Antrojo pasaulinio karo metais, kai į valdžią atėjo vokiečiai, Šunkarių bažnyčioje įkurtas garsus tuo metu bažnyčios choras, kuriame giedodavo žmonės iš aplinkinių kaimų, kartais netgi po kelis asmenis iš vienos šeimos. Nei laiko tėkmei, nei karo audroms nepavyko sunaikinti bažnyčios ir nudvasinti parapijiečių. Kiekvieną vasarą į Valakbūdžio kaimo atlaidus uoliai skuba žmonės iš visų rajono ir šalies pakraščių, nesvarbu, kokių tikslų vedami: kas nori aplankyti artimųjų kapus, esančius kitapus bažnytėlės, kas susitikti su giminaičiais, o kas šiaip pasižmonėti ir senus gerus laikus prisiminti, kai susirinkę į atlaidus vos sutilpdavo bažnyčios šventoriuje. Tiesa, šiemet į Valakbūdis nesulaukė tiek daug tikinčiųjų kaip ankstesniais metais. Gal tai lėmė, kad tą pačią dieną kaimyninėje Slavikų parapijoje vyko Šv. Onos atlaidai.

Sakydamas pamokslą kunigas A. Vaškevičius visiems priminė, kad tikėjimo esmė – ne atnaujintos sienos, nes kadaise senoliai rinkosi ir meldėsi netgi kluone, bet išsaugojo stiprų tikėjimą. Svarbiausia, kad laikas ir nelaimės nesugriovė žmonių pasitikėjimo bažnyčia, nesunaikino bendruomeniškumo. Šiandien, kaip pastebėjo kunigas, bendruomenė atrodo visai kitaip – esame susitelkę į save, neatviri, susikaustę, linkę greitai pasmerkti savo artimuosius. Ir tai, pasak klebono, mums neleidžia būti tiesiog laimingiems, nes tikėjimui sunku prasiskinti kelią į tokias sielas. Tačiau pats žmogus savyje negali sunaikinti tikėjimo, kuris yra tiesiog duotybė.

„Žmogus savyje turi rasti vietos tikėjimui, kitaip jis rizikuoja prarasti gyvenimo prasmę“, – mokė klebonas A. Vaškevičius.

Anot klebono, gimus idėjai nors kiek aptvarkyti seną bažnyčios pastatą, jis pats nežinojo, kas iš to išeis, bet rezultatai rodo, kad tereikėjo tik imtis iniciatyvos ir prie gražios kunigo idėjos prisidėjo ne tik geros valios parapijiečiai, bet ir kitų parapijų žmonės, pavieniai aukotojai iš Sintautų ir Išdagų. Ypač parėmė seniūnai, ūkininkai Jonas ir Kęstutis Daugėlai bei Benas Mockeliūnas, atsiųsdami į talką savo darbininkus. Šveisti sienas padėjo Valakbūdžio kaimo vaikai.

Artėjant šimto metų bažnyčios jubiliejui, klebonas viliasi, kad galima padaryti dar daugiau, galbūt pavyks atlikti kapitalinį bažnyčios pastato remontą, kad būtų sutvarkytas stogas ir perdažytos vidinės sienos ar lubos.