Zyplių dvare atidaryta pirmoji personalinė šakietės Indrės Siaurusevičiūtės paroda „Gijos“. Čia eksponuojama 14 naujausių tapytojos darbų, kurie menininkei tarsi pereinamasis etapas nuo anksčiau tapytų peizažų prie abstraktaus žmonių ir jų aplinkos vaizdavimo.

Pasak Indrės, ši paroda – tai žvilgsnis į save, į žmones ir daiktus, su kuriais esame susiję nematomais saitais, perteiktas tapybos kalba.

„Mus vieną su kitu, su supančia aplinka, su daiktais riša gijos, kuriomis persipynę mūsų gyvenimai. Kiekvienas turime begalę nematomų saitų su kitais žmonėmis ir gamta. Visi jie formuoja tapatybę, patį žmogų, todėl yra tokie svarbūs, tokie reikalingi“, – įsitikinusi kūrėja, pabandžiusi tai pavaizduoti savo paveiksluose.

Šakietė pasakojo, kad domėtis menu pradėjo dar vaikystėje, kai pamatė tapančią tetą ir baltos drobės virsmą į sustabdytą akimirką, kvepiančią aliejiniais dažais. Be to, piešti mėgo ir jos tėtis, ir brolis. Tad visai nekeista, kad baigus Šakių rajono meno mokyklą, vėliau domėjimasis menu ir artimųjų palaikymas Indrę nuvedė į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo tapybą. Gavusi bakalauro diplomą, nusprendė atsikvėpti ir žinias gilino visai kitoje meno srityje – fotografijoje.

„Supratau, kad noriu gyventi dabar, o ne kada nors ateityje, tačiau ne visada galiu daryti tai, ką noriu“, – atviravo Indrė.

Ant drobės aliejiniais dažais tapanti šakietė teigė, kad ją labai domina tapyba akvarele. Mat tai tikrai įdomi technika, kurios pamokų gavo labai mažai – dažniausiai piešė guašu, aliejiniais ar akriliniais dažais. Jos kūrybinis kelias prasidėjo nuo peizažų ir tęsiasi eksperimentavimu dėmėmis, spalvomis, kažkokiais nekonkrečiais dalykais ir netgi žmonėmis.

„Kai kurie paveikslai gimsta iš abstrakčių minčių, kai kuriuos perpiešiu iš nuotraukų, todėl paskutiniu metu prisifotografuoju daug savo vaikų nuotraukų, – pasakojo kūrėja. – Buvau šiek tiek nutolusi nuo tapybos, kai auginau savo vaikus. Dabar jaučiu, kad pagaliau atėjo tas momentas, kai supratau, kad man to reikia, man tai patinka, aš noriu tapyti, nes tapyboje matau savo gyvenimo prasmę.“

Indrei, kaip ir daugeliui menininkų, tapyba yra savotiška meditacija, kai sustoja laikas, kai mintimis išeinama į kitą pasaulį, nes kūrybiniame procese būna ir tokių momentų, kai valandą galima žiūrėti į baltą drobę ir tik po to pagauna įkvėpimas.

Paklausta, kaip jaučiasi eksponuodama pirmąją personalinę parodą, šakietė neslėpė, jog jos gyvenime dabar toks etapas, kai nieko nesureikšmina.

„Žinoma, jaudulys yra, tačiau stengiuosi visas emocijas paleisti. Galbūt, jei būčiau jaunesnė, džiūgaučiau ir šokinėčiau, tačiau dabar į viską žiūriu labai santūriai. Tiesiog jaučiu malonumą, kad tai padariau, – neslėpė Indrė. – Galvoju apie tolimesnį kūrybinį kelią, apie naujus eksperimentavimus, nes įvairiems bandymams tapyba yra beribė. Džiaugiuosi, kad turėjau tokius mokytojus kaip Vytautas Kaunas, kaip Audronė Vorevičienė, kurie mane paskatino ir turėjo įtakos tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimui.“  

Beje, ji prasitarė, kad ne tik pati tapo, bet ir moko šio meno kitus – vaikus ir suaugusius. Studijoje „Menu meną“ veda kūrybines dirbtuves suaugusiems, „Zanavykų muziejuje“ organizuodavo edukacinius užsiėmimus vaikams. Labai smagu sutikti daugiau savo bendraminčių ir laisvalaikiu pasinerti į tapybą, be kurios šakietė neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Indrės paroda „Gijos“ Zyplių dvare veiks iki rugpjūčio 17 d., tad dar galite suspėti ją aplankyti.