„Žvirgždaičiai maži, bet galingi“, – šeštadienį ne sykį kartojo Žvirgždaičių seniūnė Giedrė Snudaitienė, kaip juokėsi pati, šią frazę pasiskolinusi iš tarybos narės Aušrelės Pukinskienės. Sutelktumo, bendruomeniškumo, ambicingų ir atsidavusių žmonių kuriama galia, kuri ir buvo švenčiama miestelio šventėje „Po Žvirgždaičių dangumi“, įgavo kūną – tądien buvo pristatyta ir pašventinta skulptūrinė kompozicija, skirta lakūnų Antaninos ir Jono Liorentų atminimui.
Vietinių artumu, nuoširdžiu miestelio šventės svečių džiaugsmu ir vasaros vakaro jaukumu alsavusiuose Žvirgždaičiuose netrūko šypsenų, pramogomis lepintų vaikų juoko, prie stalų susibūrusių, sėdimąsias vietas užpildžiusių ir greta stoviniavusių suaugusiųjų pašnekesių, miestelio šeimininkų, garbingų svečių šiltų padėkų, dangų raižiusių bei Liorentus taip traukusio aukščio didybę reprezentavusių lėktuvų.
Visa tai stebėjo ir nebyli, bet iš savęs iškalbinga naujoji skulptūrinė kompozicija, kurią juosusią juostelę iškilmingai perkirpo savivaldybės meras Raimondas Januševičius, viena iš pagrindinių įamžinimo idėjos sumanytojų, buvusi ilgametė Kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė bei seniūnė G. Snudaitienė.
Po šios ceremonijos renginio vedėja, tarybos narė Rima Rauktienė žodį perleido skulptūrinės kompozicijos autoriui, menininkui Algimantui Vorevičiui, negailėjusiam padėkų visiems pagalbininkams bei pristačiusiam kompozicijos idėją.
Anot jo, čia svarbūs du momentai – skrydis ir likimai, besisukę tiek apie laisvę, tarnavimą Tėvynei, tiek apie skaudžius smūgius, okupaciją, priverstinę emigraciją.
„Šiuos du aspektus stengiuosi perteikti šioje skulptūroje ir tai pabandžiau padaryti geometrinėmis formomis <...>. Iš vieno žiūros taško ji labai graži, pakylėta, pasiruošusi skrydžiui, iš kito taško – tolstanti nuo mūsų, dar iš kito – kaip sužeistas paukštis. Liorentaitė taip pat atsiminimuose rašo, kad turėjo keletą nedidelių avarijų. Tai stengiausi visa šita pavaizduoti – tą dinamiką skrydžio, veiksmą prieš skrydį, po jo“, – kalbėjo A. Vorevičius, juokais žvirgždaitiškių atsiprašydamas už „surūdijusią blėtą“.
„Yra dalykas toks, žinokit, plienas yra gyvas organizmas, plienas pasmerktas surūdyti. Gali dažyti jį kaip nori, kuo nori, jis vis tiek kažkada surūdys. Mes užtat jo ir nekankinom, paleidom jį, tegul jis sau gražiai gyvena tą natūralų gyvenimą“, – sumanymą paaiškino skulptūrinės kompozicijos autorius.
Renginio dalyviams sugrįžus prie scenos, nuo jos gerą valandą skriejo gražūs žodžiai, sveikinimo kalbos, ir, be abejo, padėkos.
Seniūnė G. Snudaitienė dalijosi mintimis, jog skulptūrinė kompozicija yra ir sutelktumo simbolis, juk, kaip žinia, ji radosi gerų, aukų negailėjusių žmonių dėka.
„Ši skulptūrinė kompozicija yra kaip atminimo ženklas šios žemės vaikams – lakūnams Liorentams. Man ši kompozicija yra žmonių sutelktumo simbolis. Kaip ir ši šventė – pavyzdys bendruomeniškumo, susitelkimo, kuris vedamas šio krašto žmonių unoro ir ukvatos. Stoviu čia ir man vis norisi dėkoti, dėkoti ir dėkoti“, – kalbėjo seniūnė, ypač stipriai dėkojusi Šakių rajono savivaldybės Viešajai bibliotekai, Šakių kultūros centro Griškabūdžio padaliniui, atskiras padėkas skyrusi jaunajam Žvirgždaičių šviesuliukui, aktyviai į veiklas įsitraukiančiai, šimtą balų iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pelniusiai Ugnei Štrimaitytei, Šakių 205-os pėstininkų kuopos atstovams, naujai Žvirgždaičių bendruomenės centro (BC) pirmininkei Linai Stonkuvienei, iš kurios lūpų taip pat skriejo ne vienas „ačiū“. L. Stonkuvienė dėkojo tvirtam bendruomenės užnugariui – seniūnei G. Snudaitienei, literatūrine kompozicija susirinkusius džiuginusiems Žvirgždaičių jaunimo klubo nariams bei jų vadovei bibliotekininkei Astai Baubonienei, naujosios BC vėliavos autoriui Raimundui Krukoniui. Padėkota buvo ir Žvirgždaičių vardą garsinančiai sportininkei Sandrai Kasparevičienei.
Žodį taip pat tarė Seimo nariai Irena Haase, Giedrius Surplys, meras R. Januševičius, ant scenos pakvietęs vieną iš idėjos autorių, Kauno zanavykų bendrijos pirmininkę Reginą Motienę bei idėjos realizuotoją A. Vorevičių. Pastarasis, beje, savivaldybės Kultūros ir meno tarybos narys, tad ta pačia proga jį pasveikino ir į šventę atvykę kolegos – R. Rauktienė, skulptorius Kęstutis Dovydaitis, choreografė Aušra Butkauskaitė-Sederevičienė.
Atskirų padėkų A. Vorevičiui negailėjo ir A. Kasparevičienė, prisiminusi ir kitus bendraminčius.
„Idėja tvyrojo ne vien manyje, labai šviesiai prisimenu ir Vilijos Riaubienės pamąstymą, nuolatinį bendrą darbą su Regina Motiene, Algimantu Bauboniu. Dabar paskutiniais metas jau tęsia darbą kiti. Labai visiems dėkoju, kad idėja tapo kūnu. Norisi prisiminti gal prieš porą savaičių Griškabūdyje įvykusį pokalbį apie Albiną Bernotą ir Arvydą Galginą, du klasės draugus, poetus, vertėjus, kuriems Griškabūdyje yra kėdžių atminimo paminklas, kurio autorius taip pat Vorevičius. Literatūros leidinyje „Metai“ buvo paskelbti Galgino ir Bernoto susirašinėjimo laiškai. Jie buvo rašyti 1987m., tuo metu kraštiečiams buvo apie 50 metų, bet jie kėlė klausimą, kokia yra praeities ateitis? Labai verta susimąstyti. Galvoju, kad šiandien Žvirgždaičiuose vienas iš tų praeities ateities elementų jau vyksta“, – kalbėjo ji, svarstydama, jog Žvirgždaičius galima vadinti mažąja aviacijos tėviške.
Na, o tie, kuriems kalbos prailgo, laukdami vakarinės koncertinės dalies galėjo pasidairyti po prekiautojų kioskelius, apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodą „Su ANBO aplink pasaulį“ (iki rugpjūčio 22 d. ji bus eksponuojama seniūnijos pirmajame aukšte), žavėtis pasaulio aviamodeliavimo aso Donato Paužuolio įgūdžiais.
Be abejo, tai tik keli epizodai to, kas šeštadienį dėjosi po Žvirgždaičių dangumi. Dangumi, kadaise taip traukusiu A. Liorentaitę, kuri, kaip svarstė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, buvo jauniausias vaikas gausioje žvirgždaitiškių ūkininkų Liorentų šeimoje, tad galbūt dėl to dėjo daug pastangų, kad būtų pirma – pirma Lietuvoje moteris lakūnė, pirma Lietuvoje moteris parašiutininkė. Dangumi, kurį ji pati reflektavo: „Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė...“ O šią jos refleksiją skulptūrinėje kompozicijoje įamžino A. Vorevičius.