Apie pašaukimą kunigystei, pasninko ir Kalėdų šventės prasmę. Kur rasti ramybę ir ko palinkėti laužant kalėdaitį? Apie visa tai kalbiname kraštietį kleboną, garbės kanauninką Kęstutį Vosylių.
Pirmiausiai kraštiečio teiraujamės tradicinio klausimo apie vaikystę. K. Vosylius gimė Griškabūdyje katalikų tikėjimą praktikuojančioje tremtinių šeimoje. Griškabūdyje baigė mokyklą, vėliau mokėsi Vilkijos profesinėje mokykloje, tarnavo sovietinėje armijoje. 1986 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dvasininko kelią pradėjo 1990 m. diakonu Šakių bažnyčioje.
„Prisimenu, kaip Šakiuose kartu su jau amžinybėje esančiais kunigais Antanu Liupšiu ir Janu Gaveckiu visi kartu klebonijoje grojome gitara, mandalina ir balalaika. Iš tarnystės Šakiuose likę labai gražūs prisiminimai apie jaunimą ir pamaldžius bei gerus žmones“, – prisiminimais dalinasi K. Vosylius.
Po metų jis Marijampolėje įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru Vilkaviškyje. Toliau tarnystės vietos buvo Balbieriškyje, Garliavoje, devynerius metus aptarnavo jaukią Jūrės miestelio koplyčią, jau 11 metų yra Veiverių klebonas ir ketvirti metai aptarnauja Pažėrų parapijos tikinčiuosius.
Pašnekovas sako, kad pašaukimą į kunigystę lėmė ne viena priežastis.
„Kartu su mama kiekvieną sekmadienį keturis kilometrus keliaudavome į Griškabūdžio bažnyčią. Su broliu patarnauti Mišioms pakvietė klierikas Albinas Paltanavičius. Su šviesios atminties klebonu Vytautu Užkuraičiu vykdavom į kaimyninių parapijų atlaidus, kur sutikau daug nuostabių dvasininkų. Pašaukimas tik augo. Dar viena priežastis, kodėl pasirinkau kunigystę – tuometinis sovietinis bažnyčios persekiojimas, o taip tada mums, jaunimui, norėjosi priešintis“, – atskleidžia pašnekovas, su kuriuo kalbamės advento laikotarpiu. Teiraujamės dvasininko nuomonės, ar jis nemano, kad kiekvienais metais adventas ar Kalėdų šventė tarsi kartojasi?
„Mūsų gyvenime daug kas kartojasi. Kartojasi mūsų ir mūsų artimųjų, draugų gimtadieniai, bet mes juos švenčiame ir džiaugiamės pasveikinimu, bendryste. Tad kaip galime pamiršti svarbiausią mums asmenį – mūsų Viešpatį, jį pasveikinti malda, padėkoti už padovanotą gyvenimą ar bent už praskaidrintą žiemos nuotaiką. Tik svarbu nepamiršti, kieno šventę švenčiame“,– teigia garbės kanauninkas K. Vosylius.
Pasiteiravus apie pasninką, kraštietis sako, kad pasninkas šiandiena jau netekęs tikrosios prasmės.
„Nes visko pilna ir viską norisi turėti dabar, o ne kažkada amžinybėje... Pasninko tikslas – ne save kankinti, bet save dalinti, ne viską, kas siūloma, imti, bet mokėti atsirinkti. Pasninkas šiandien – tai mano pagalba kitam, pastebėjimas kito, kuriam galbūt reikia mano šypsenos, išklausymo ar apkabinimo. Nuostabu, kad šiuo prieškalėdiniu metu žmonės būna tikrai jautresni vykstant įvairioms rėmimo akcijoms. Kiekvienas, jei tik norėsime, galime šį advento metą pasidaryti labai prasmingą“, – sako dvasininkas.
Jo teiraujamės ir apie įvairius dvasinius mokytojus, kurie dalina patarimus, o jų žmonės ieško vis dažniau. Pašnekovo teigimu, katalikai, tikintys Dievą, turi vienintelį mokytoją – Kristų.
„Jei jis nėra mūsų mokytojas, tai tada reikia kažkuo kitu tą tuštumą užpildyti, o tuo pasinaudoti norinčių visada atsiranda. Tik po to nemažai darbo turi ir psichologai, ir egzorcistai“, – įsitikinęs K. Vosylius.
Pašnekovas sutinka, kad dabartiniame gyvenime daug susierzinimo, pykčio, tad kur rasti tą ramybę? Dvasininko teigimu, ramybės reikia ieškoti ir ją kurti.
„Ieškoti tame, kuris ją dovanojo ir dovanoja. Visų keliai į tas paieškas gali skirtis. Deja, pasaulis dažnai tempia į kitą pusę: imkite, naudokitės, išbandykite viską – ir tai įvyniota į labai gražius popierėlius. Tik kas po to? Dar didesnis alkis, nusivylimas ir nerimas... Taip yra todėl, kad nemokame atsirinkti, kas yra kas. Kartu pastebime, jog yra žmonių, kuriems visi, visada ir viskas blogai. Jų yra tik dalis, bet jie labai pikti ir viską sujaukia. Mes, dvasininkai, esame tam, kad jų tamsą ir šaltį paverstume šviesa ir šiluma, – sako K. Vosylius ir priduria, kad Kalėdoms reikėtų papuošti sielas, o ne namus: – Jei sieloje nebus šventės – Kalėdos bus tik dovanų pasikeitimo ir gero pavalgymo šventė.“
Tad brangiausios dovanos per Kalėdas – kas tai turėtų būti? Dvasininko teigimu, per lakstymą ir dovanų ieškojimą dažnai prarandame advento metą ir Kalėdų šventės esmę. „Kristus gimė paprastume, atnešė visiems ramybę ir meilę. Tai ir yra mūsų dovanos vieni kitiems. Tikrai jos geresnės už tas, kurias jau gal nupirkome ar dar galvojame nupirkti“, – teigia K. Vosylius.
Į klausimą, kodėl, sėdėdami sotūs prie Kūčių stalo, vis tiek keikiam savo kraštą, valdžią, dvasininkas kviečia „išmokti viskuo ir visais džiaugtis“.
„Dažnai laužant kalėdaitį neturim ką palinkėti, išskyrus – laimės, sveikatos, pinigų. Tai banaliausias linkėjimas. Linkėkime meilės ir tą linkėjimą patys paverskime gyvenimu, o jei neturėsime ką pasakyti – paprasčiausiai nuoširdžiai vieni kitus apkabinkime“, – linki kraštietis.
K. Vosylius Viešpatį šlovina gitara. Atskleidžia, kad gitara groti buvo vaikystės svajonė, tačiau išmoko tik seminarijoje. Kasmet rugpjūtį klebonas atvyksta į Lepšius, kur ir pačiam yra kurį laiką tekę gyventi, aukoja šv. Mišias Šilgalių koplytėlėje, įsijungia į bendrą agapę.
„Labai smagu, kai giminaičiai, draugai, ypač Lukšių, Lepšių, Daukšių krašto žmonės nori pabūti, pabendrauti su kunigu ir kartu padainuoti. Bažnyčioje tenka pagiedoti Kalėdų, Motinos dienos proga ar Santuokos sakramento metu – kažkaip žmonėms labiausiai tai lieka atminty. Be to, grojimas – labai gera terapija pavargus ir atgauti nuotaikai – juk ir kunigui būna sunkių momentų“, – atskleidžia kraštietis ir linki prasmingo advento meto – nurimti, susitaikyti, pajusti vieni kitus ir Kalėdų šventę širdimi.
„Nepamirškim malda pasveikinti tą, kurio gimtadienį švęsime. Visiems gražaus, širdimi išjausto Jėzaus gimtadienio!“ – pokalbį užbaigia K. Vosylius.
Beje, gruodžio 14 d. kraštietis švęs gražų asmeninį jubiliejų, linkime ir jam Dievo palaimos, stiprios sveikatos. Telydi dvasininką ramybė ir artimųjų bei parapijiečių meilė.
Elena iš Keturnaujienos:
