
Nuotr. Ritinių bendruomenės moterys stebėjosi tapybos ant šilko metu užplūdusiomis emocijomis, netikėtomis formomis ir iš naujo atrastomis spalvomis.
Projekto „Tapyba ant šilko“ organizatorė ilgametė mokytoja Janina Ilgūnaitienė pakvietė moteris pasimokyti gėlių tapybos ant šilko. Mokymams buvo įsigytos visos reikalingos priemonės, pakviesta mūsų krašto menininkė ir pedagogė Lolita Rūgytė.
Šilko istorija daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų prasidėjo Kinijoje, kur ir šiandien manoma, jog šilkverpiai - tai didžiausia Dievo dovana jų kraštui. Senovės kinai šilkverpius naudojo maistui, o kai buvo atrastas šilkas, jie buvo pradėti veisti specialiuose imperatoriaus soduose. Šilko audinio gamyba Kinijoje beveik tris tūkstančius metų buvo laikoma gilioje paslaptyje.
Tapyba ant šilko, prasidėjusi Vidurinėje Azijoje, šiandien tapo populiaria visame pasaulyje. Pastebėta, kad tapymas ant naturalaus, blizgančio audinio veikia raminančiai, atpalaiduoja. Dažai į šilką lengvai geriasi, susilieja, kūryba čia vyksta tarsi savaime. Susiliedamos spalvos kuria naujas formas ir atspalvius, o šilko energija dovanoja ramybę.
„Tapybos ant šilko menas labai artimas žmogaus jausmams, todėl dekoruojant audinį, galima išreikšti subtilų gėlės žiedo prasiskleidimą, lapų šlamėjimą, šypseną, jaukumą, ryto aušrą“, - teigė dailininkė L.Rūgytė. Kūryba persmelkta magijos – gali planuoti, bet negali kontroliuoti - šilkas kaskart pasiūlo vis naujų ir netikėtų sprendimų. Kiekvienas piešinys ant šilko - unikalus ir nepakartojamas. Jam nereikia menininko įgūdžių, tik truputėlio drąsos, tikėjimo ir noro kurti.
Tris valandas bendruomenės moterys ant šilko tapė įvairiaspalvius gėlių žiedus ir pačios stebėjosi proceso metu atrastomis spalvomis, formomis, jausmais. Prie puodelio kavos jos kalbėjo ne tik apie darbo rezultatus, bet ir apie tapymo metu užplūdusias emocijas.