Svarbiausia – dalintis dvasiniais turtais ir profesionalia patirtimi

Praėjusį penktadienį „Žiedų galerijoje“ buvo pristatyti septintojo, Kudirkos Naumiestyje vykusio plenero „Šviesa–Tiesa“ darbai.

 

Bene labiausiai dėmesį traukė prieš įėjimą pakabintas Manto Maziliausko „Žaliasis altorius“, ir dydžiu, ir spalva užgožęs kitus. Tiesa, paties autoriaus atidaryme nebuvo, tačiau M. Pauliukas sako, kad jo tapybinės abstrakcijos – naujos meninės mesianistinės žinios fragmentas. Pats autorius teigia, kad jo pagrindinis įkvėpimas yra gamta arba pagoniškos šventyklos motyvas. Apskritai, kaip pastebi plenero kuratorius, M. Maziliausko tapyba yra susiliejusi su religija, o religija – su tapyba. Jo idėjos dažnai ir kreipiamos ne į tapybą, o į jos vidinį gyvenimą ir vidinę intelektualią erdvę. Tad ir pastarąjį, itin gyvą bei ryškų, žalių potėpių prisodrintą darbą tikriausiai galima laikyti tam tikru virsmu, nes kiti du – tamsios metaforiškos abstrakcijos, nakties momentai.

Nuotr. Manto Maziliausko darbai, ypač „Žaliasis altorius“, traukė lankytojus ir šiek tiek užgožė kitus paveikslus.

Pats M. Pauliukas savo darbuose bandė ironiškai pažvelgti į praeitį ir Kudirkos Naumiesčio simboliais („Keturi raiteliai“, „Berniukas ant arklio“) gaivino ekspresionistinę kūrybą. Pirmąjį darbą jis juokaudamas vadina tam tikra apokalipse, kur keturi raiteliai – plenero dalyviai – joja vedini savo tikslo. Negalima nepaminėti ir devynmečio M. Pauliuko sūnaus Mykolo, kuris ne tik paveikslo „Berniukas ant arklio“ prototipas, bet debiutavo pats, nutapęs paveikslą „Tėkmė“.

„Jaunajam autoriui metų ne ką daugiau negu pačiam plenerui ir tai mums viltingas plenero gyvenimo simbolis ateity“, – sako Mykolo tėtis, plenero kuratorius M. Pauliukas.

Pats Mykolas prisimena, kad buvo smagu žaisti spalvomis ir džiaugiasi pavykusiu bandymu.

Romanas Averincevas savo portretų ciklą pavadino „Kudirkos Naumiesčio fantomai“. Jis tapė kapinėse pagal paminkladirbių atvaizduotas mirusiųjų nuotraukas, o parodos metu išsamiai ir vaizdžiai apibūdino kiekvieną savo darbą pripažindamas, kad paveikslų pavadinimams didelės reikšmės neteikia.

„Tos kapinės man labai įdomios, tiesiog negaliu atsitraukt“, – prisipažino autorius.

Tad viename iš darbų atvaizdavo „Saldžiąją porelę“, kitur – vaikiną su beirti pradedančiu skruostu, dar kitame darbe – jaunuolis iš romų padermės... ar, anot autoriaus, „tvarkingai kaimo kirpykloje cheminį susidėjusi ir kuodą pasistačiusi moteris“. R. Averincevas pripažįsta, kad kasmet plenere stengiasi išbandyti ką nors naujo, bet dažniausiai jo darbuose įvairuoja portretai arba tai, kas gyva.

Nuotr. Romanas Averincevas savo portretų ciklą pavadino „Kudirkos Naumiesčio fantomai“.

„Buvau ir pagal P. Sederevičiaus skulptūras tapęs, ir šiaip žvėris, ir net pijokėlius, kuriems už pozavimą pinigų daviau“, – prisiminimais dalijosi dailininkas.

Galerijoje eksponuojami ir pirmąkart plenere dalyvavusios Almos Veiverytės darbai. Ji vystė vieną motyvą – „Žmogaus ausys“,  ieškojo tiek spalvinės, tiek formų raiškos. Tokių tapybinių interpretacijų yra sukūrusi  ir daugiau. Pavyzdžiui, „Širdys“.

Plenero kuratorius Mindaugas Pauliukas prisiminė: „Visi plenerai organizuoti ne iš projektinių lėšų – pleneras gyvas tik gera valia, tiesiog „noru susibėgti“, skatinti kūrybą, pafilosofuoti ir vienas nuo kito pasikrauti.“ Jis įsitikinęs, kad pleneruose, kuriuose stalai nukrauti maistu, kūryba tarsi lieka antrame plane.

„Geriausia, ką gali gauti, – dvasinė patirtis. Norėtųsi mūsų pradėtą idėją išlaikyti ir toliau“, – vylėsi M. Pauliukas.

Nuotr. Mindaugo Pauliuko „Berniukas ant arklio“.

Jis tikisi, kad užsidegimas ir šviesa neužges, o vasarą Kudirkos Naumiestyje vykstantys plenerai „trauks bent iki dešimties“. Tuo labiau, kad „Šviesa–Tiesa“ į rajono gyvenimą įsiliejo tarsi nepastebimai, tačiau norėtųsi, kad liktų pastebimas kultūrinis reiškinys.