Nuotr. Skulptorius Kęstutis Dovydaitis sakė, kad labiausiai jį džiugina ne rezultatas, o pats procesas, juodi ir purvini darbai.
Gintarė MARTINAITIENĖ
Pirmadienį „Žiedų galerijoje“ atidaryta skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio paroda „Procesas“. Joje pristatyti ne tik darbai, bet fotonuotraukose pateikiamas ir kūrybinis procesas.
Pats skulptorius pripažįsta, kad jam svarbiausias ir ypač daug džiaugsmo teikiantis yra ne rezultatas, o procesas. Būtent jam parodoje ir skirta daug dėmesio.
„Man tie juodi ir purvini darbai smagūs, džiugina mane“, – pripažino parodos autorius.
Smalsu ir lankytojams žvilgtelėti į parodoje eksponuojamas nuotraukas, nes toli gražu ne kiekvienas ir ne taip dažnai gali pamatyti, kaip gimsta unikalūs K. Dovydaičio meno kūriniai.
Būtent tuo, kad aukšto lygio menas eksponuojamas Šakiuose, džiaugėsi ir dailininkas, menotyrininkas Mindaugas Pauliukas, linkėjęs, kad Šakiai modernėtų.
„Modernumas – ne renovuoti pastatai. Tai būtinybė. Erdves puošti skulptūromis – XXI a. neatsiejama dalis. Tai, ką, tarkim, Olandijoje mačiau prieš 15–16 m., tai dabar atsiranda Lietuvoje. Tiesa, kai kurie miesteliai modernėja daug labiau nei Šakiai, tačiau ir Šakiams linkiu sueuropėti“, – sakė M. Pauliukas, pabrėžęs, kad tai galima pasiekti į miesto erdves įkomponuojant K. Dovydaičio skulptūras.
„Tautodailė lai lieka Lukšiams“, – pridūrė jis, nors parodoje dalyvavęs lukšietis Vytautas Kaunas tam garsiai nepritarė.
O idėjų skulptoriui tikrai netrūkta. Netrukus Šakių Nepriklausomybės gatvę turėtų papuošti bronzinė mergaitės skulptūra su grindinyje įspaustomis abėcėlės pėdutėmis. Parodoje buvo galima išvysti jos maketą po formos nuėmimo, nes tai irgi proceso, kūrybos dalis, tarpinė medžiaga. Tad ne vienam kilo klausimas, kodėl ji apibyrėjusi, aptrupėjusi ir pan.
Jau derinamas skulptūros „Simboliai laike“, skirtos poetui Pranui Vaičaičiui, pastatymas J. Lingio parke. Tuo K. Dovydaitis neapsiriboja, nes yra sukūręs ir daugiau skulptūrinių kompozicijų, kurios galėtų papuošti Šakius. Tačiau, kaip patikino skulptorius, viskas atsiremia į finansus. Jei atsirastų galinčių ir norinčių finansuoti ir prisidėti prie idėjų įgyvendinimo, tikėtina, kad miestą papuoštų ir „Gervės“, ir „Miesto katinas“, ir „Arklių spalvos“, ir kt.
Kol Šakiai dar laukia, vakar Rokiškio rajone Ilzenbergo dvare buvo atidengta K. Dovydaičio beveik trijų metrų aukščio skulptūra „Angelų medis“. Ne vienas jo darbas puošia ir erdves užsienyje, o parodoje eksponuojama skulptūra „Kaifas“ artimiausiu metu iškeliaus į vieno užsakovo namus Lietuvoje.
M. Pauliuko vertinimu, K. Dovydaičio kūryba yra daugiasluoksnė, darbuose galima įžiūrėti klasikos grynumą, siurrealistinio absurdo ir simbolizmo bei postmodernistinės ironijos. Be to, jis stebi, kad K. Dovydaičio kūryba, kaip ir pats skulptorius, nuolat auga, tobulėja.
„Tai universalus skulptorius, įvaldęs žmogaus figūros vaizdavimą, mažąją plastiką, tačiau galintis pateikti ir konceptualios skulptūros projektą. Galbūt labiausiai jo visus kūrinius sieja mitologija“, – įžvalgomis dalijosi menotyrininkas.
Skulptorius tikino šia paroda nesiekęs kažkokių konkrečių ir didelių tikslų, tiesiog per metus ar dvejus būna laikas, kai visi darbai sugrįžta pas jį, tad ir sumanė jais pasidalinti.
Kūriniai ne tik traukia akį, bet ir verčia atkreipti dėmesį į technologinę pusę. O ji, kaip pripažįsta ir pats autorius, gana sudėtinga. Skulptūros liejamos Vilniuje, o kur dar formų išgavimas, retušavimas, apdirbimas.
„Nesirenku lengviausio kelio, nors ir apsisunkinu,“, – sako K. Dovydaitis.
Nors parodoje nebuvo origami skulptūrų, bet, pasak K. Dovydaičio, ši technologija visuomet greta jo. Visgi parodoje, kaip pasakojo skulptorius, viena sudėtingiausių skulptūrų „Atseit okupantas“, tik visai prieš parodą „Žiedų galerijoje“ sutvarkyta, nes dažnai iš ekspozicijų darbai sugrįžta aplaužyti, apgadinti.
Projekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kūrėjai“ tema „Skulptoriui svarbiausia – kūrybinis procesas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.