Duonos kelias nuo grūdo iki duonos riekės

duonos kelias2
Nuotr. Šventės dalyviai galėjo stebėti, kaip arklio sukamu rusvelkiu kuliami javai ir malami grūdai.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Jau keturioliktus metus Zanavykų muziejus organizuoja edukacinę kultūrinę šventę „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. Šiais metais virš šimto moksleivių ir mokytojų iš Kauno, Jurbarko ir Šakių rajonų mokyklų sugužėjo į jaukią Rigimanto ir Rasos Stanaičių sodybą Adomiškių kaime, kur kiekvienas galėjo savo rankomis iš eilės išbandyti visus darbus, kad ant stalo būtų padėtas šventas duonos kepalėlis.
 
Dalyvius pasitiko renginio gaspadorius Rigimantas, garsus šio krašto kalvis, sodyboje sukaupęs didžiulę kolekciją įvairių etnografinių eksponatų, dalis jų edukacinės popietės metu buvo panaudoti pagal senąją jų paskirtį.

„Mūsų proseneliai daug dirbo, kad iš grūdo pagamintų duoną, kad galėtų pragyventi. Įdėdavo kriaukšlę duonos ir išleisdavo į mokslus. Ta duonos kriaukšlė visiems buvo labai reikšminga. Žmonės kūlė spragilais, o dabar laukuose dirba kombainai. Tad šiandien visus kviečiu kurti istoriją, kartu pabandyti nudirbti tuos darbus, kuriuos mūsų seneliai ir tėvai dirbo savo rankomis“, – sakė sodybos šeimininkas R. Stanaitis.

Folkloristai iš Šakių ir Sintautų rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką įteikia gaspadoriui Rigimantui ir gaspadinei, Zanavykų muziejaus direktorei Rimai Vasaitienei, kuri pakviečia visus imtis darbų.

duonos kelias3
Nuotr. Spragilas – tai ant koto virvele pririštas nemažas pagalys. Kaip jais naudotis, mokė kaimo vyrai.

Duonos gaminimo procesas prasidėjo nuo kūlimo spragilais. Rugių pėdus paskleidė ant grendymo, keturi vyrai apstojo iš visų pusių ir pradėjo daužyti spragilais. Kuliant svarbu išlaikyti ritmą „ tak, tak, tak, tak“. Anot R. Stanaičio, vėliau žmonės jau pradėjo javus kulti moderniau – su rusvelkiu. Kaip jis veikia, galėjo pamatyti ir šventės dalyviai: arklio sukamas ratas, kuris diržais sujungtas su kuliamąja, į kurią gaspadorius dėjo rugių pėdus – o mašina tik griebia rugius, ir byra jau grūdai.
Kitas darbas – grūdų valymas. Vieni šventės dalyviai grūdus valė tiesiog geldoje, kiti stebėjo, kaip arpuojama arpa.

„Anksčiau žmonės grūdus maldavo rankinėmis girnomis, o vėliau jas ištobulino, kad ratą suktų vėl tas pats arklių varomas rusvelkis“, – aiškino vaikams R. Stanaitis.

Vaikai drąsiai savo rankomis suko girnas, kiti stebėjo, ar smulkiai sumalami grūdai, o gaspadorius juokavo, kad vaikai turi būti panašūs į malūnininką – išsimiltavę, kitaip duonelės negaus paragauti. Vėliau buvo sijojami miltai, piestoje grūdama grucė.

duonos kelias4
Nuotr. Rasa Stanaitienė mokė, kaip reikia minkyti duoną.

Išsijojus miltus, prie nelengvo darbo stoja Rasa Stanaitienė. Šeimininkė pasakojo, kad iš pradžių ima gniužulą raugo, kuris  paliekamas nuo praeito duonos kepimo, deda į duonkubilį, pila miltus, šiltą vandenį ir maišo. Mokiniams ji demonstruoja duonos minkymo procesą. Čia priėjęs gaspadorius ragina vaikus pasmilinėti ir paragauti raugo. Šeimininkė suformuoja duonos kepalą, įspaudžia kryželį, kad niekada duonos netrūktų, ir pašauna į krosnį.

Kol duonutė kepa, Vaida Brazaitienė, duonos kepėja iš Lekėčių, pasakoja, kad kiekvienos šeimininkės duona kitokia, nors ir iš tos paties raugo kepama. Ji atvežė paragauti, kaip pati sakė, nenumarintos jų krašto duonos.

„Duonos kepimas yra labai atsakingas darbas, todėl mūsų krašto šeimininkės, susiruošusios nešti duonos kepalą kokiam garbiam svečiui, kepdavo du duonos kepalus. O jei duonutė neiškepus? Tai vieną prariekdavo, pažiūrėdavo, ar iškepęs, tuomet antrą drąsiai neprariektą jau nunešdavo“, – kalbėjo V. Brazaitienė visiems linkėjusi, kad niekada duonos netrūktų.

Sodybos šeimininkė, duonos kepėja R. Stanaitienė pagaliau atneša drobiniu rankšluosčiu uždengtą duonos kepalą, deda ant stalo, raiko ir dalina po riekelę kiekvienam šventės dalyviui... O šie paragauti galėjo ir kitų kepėjų– Elvyros Mačiulienės, Aldonos Stanaitienės, Daivos Mažeikienės bei kepėjo Petro Tumos – naminės duonos. Į šventę su duonutės kepalu atvyko Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vyr. fondų saugotoja Elena Rupeikiene su kolegomis muziejininkais. Gausus būrys dalyvių vaišinosi UAB „Gulbėlė“ duonele, liepalotiškių daržovių sriuba bei ūkininko Sigito Stanaičio žirnių koše.

srtfondasProjekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kulinarinis paveldas“ tema „Duonos kelias nuo grūdo iki duonos riekės“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar saugu miesto gatvėse?

klausimelis 12 06Deividas iš Keturnaujienos:

Automobilio nevairuoju, važinėju autobusu, po Šakius daugiausiai vaikščioju pėsčiomis. Kuomet eini per pėsčiųjų perėją, ne visada vairuotojai pristoja. Arba praeini iki pusės kelio, o automobilis pro nugarą jau lekia. Kad pilnas miestas pristatytas automobilių, man nemaišo. Jeigu stovėjimo aikštelė būtų atokiau, kaip tuomet kokiai močiutei ateiti? Mano kaime saugu, nebent reikia žiūrėti, kad koks traktorius nepervažiuotų. Tiesa, man nueiti iki autobusų stotelės per regioninį kelią nesaugu. 

klausimelis 12 06 2

Saulė iš Šakių:

Pati nevairuoju. Yra kai kurios gatvės nesaugios, pavyzdžiui, vasarą medžių šakos užstoja. Ne kartą yra buvę, kad vairuotojas manęs greičiausiai net nematė. Visur miestuose daug automobilių pristatyta. Stebiu ženklus ir dėl savo, ir dėl kitų saugumo. Ruošiantis eiti per perėją, pasitaiko, kad vairuotojas vis tiek pravažiuoja. Neseniai situaciją stebėjau, kad vaikai su dviračiais per perėją sau pravažiavo. Gal reiktų čia daugiau prevencijos?

europos pulsas350px

IDLT240726 MYLIU LIETUVA300x600 1731928024
 
uz kaledas drauge

nuoma350px 
 
 BlueYellow-baneris
 
duarto baneris
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.