
Europos liaudies frakcijos narys Liudas Mažylis tikino, jog 2019 m. prasidėjusios kadencijos laikas skrieja milžinišku tempu. Nors pagrindinė europarlamentaro veikla sukasi apie Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto reikalus, tačiau L. Mažylis įsitraukė ir į kitas sritis, o darbotvarkę ypač paspartino Rusijos karas Ukrainoje. D. Pavalkio nuotr.
Sakoma, kad pasaulis mažas, o Lietuva – giminių kraštas. Ir išties pašnekesiai su profesoriumi tik dar kartą paliudijo, jog liaudyje įsikeroję posakiai nėra laužti iš piršto. Pradėkime nuo antrojo. Kaip paaiškėjo, Šakiai L. Mažyliui toli gražu ne svetimi. Pasiteiravus, kada profesoriui teko pirmą kartą apsilankyti Zanavykijos sostinėje, šis su šypsena tarstelėjo, jog „dar anoje epochoje“, kai čia atvyko kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas. Prieš daugiau nei du dešimtmečius pirmąsyk į Šakius išsiruošusiam L. Mažyliui mūsų miesto vardas anaiptol nebuvo negirdėtas. Pasirodo, vienas garsiausių tarpukario gydytojų, Antrojo bei Trečiojo Lietuvos Seimo pirmininkas Jonas Staugaitis – L. Mažylio močiutės pusbrolis, gimęs ir kurį laiką darbavęsis tuometinėje Šakių apskrityje, todėl europarlamentarą su mūsų kraštu sieja grynų gryniausi kraujo ryšiai.
Tai, kad pasaulis mažas, iliustruoja ne tokie malonūs dalykai – jau daugiau nei metus laiko Europos dėmesio centre išlieka Rusijos totalinis karas prieš Ukrainą. Taip jau susiklostė, jog šie įvykiai mūsų rajonui itin aktualūs, juk visai pašonėje – agresorės eksklavas.
„Kai čia esi, gyveni, viską matai ir jauti visai kitaip nei, pavyzdžiui, gyvendamas Ispanijos pietuose. Galime kalbėti ne tik apie pasienio regioną, bet ir visą Lietuvą – būdami arti turime kitokį matymą, pajautą, tam tikrą baimės dozę, kuri priverčia būti budrius. Istoriškai dabartinė Kaliningrado sritis ilgus metus priklausė Vokietijai. Kiek paradoksalu, kad prieš 600 m. Melno sutartimi nustatyta vakarinė Lietuvos siena yra pati stabiliausia ir praktiškai nepakitusi, nors daug kartų karai, grėsmės ateidavo ir vėl gali ateiti iš ten“, – paklaustas apie mūsų geopolitinės padėties tendencijas pasakojo profesorius.
Pasak L. Mažylio, nors visi gerai žinojo, kad Rusija nėra demokratiška valstybė, tačiau Vakaruose vyravo viltis, jog vieną dieną ši padėtis pasikeis. Didžiųjų valstybių noras palaikyti taikius santykius su Rusija buvo realizuojamas ir per regionų bendradarbiavimo programas. „Matau, kad į ES finansuojamo bendradarbiavimo abipus sienos projektą su Kaliningrado sritimi 2019 m. buvo įsitraukusi ir Šakių savivaldybė. Dar prieš kurį laiką tai atrodė visai prasminga... “, – pastebėjo L. Mažylis. Vis tik auganti Rusijos agresija ir vis aiškesnis siekis atgauti įtaką anksčiau valdytose teritorijose, neabejotinai daręs įtaką 2020 m. Baltarusijos įvykiams, o galiausiai prasiveržęs karu Ukrainoje, privertė Vakarų šalis nusimesti rožinius akinius. Europarlamentaro teigimu, pagaliau Rusijos grėsmę visiškai suvokė ir pajautė visa Europa, visas demokratinis pasaulis. Šis atsitokėjimas privedė ir prie to, jog tarptautinėje arenoje buvo atsigręžta į šalis, „baimės dozę“ gaunančias kur kas ilgiau.
„Kodėl nevystyti pragmatinių santykių, jei Rusija už gerą kainą parduoda energetinius išteklius? Vadovaujantis šiuo požiūriu ir atsitiko taip, kad kai kurios valstybės lyderės pasidarė vienareikšmiškai priklausomos – jos negali tą pačią sekundę atsijungti, joms reikia diversifikuoti energetikos tiekimo šaltinius. Tada jos jau su nuostaba žiūri į Lietuvą, nes manė, kad jei esame Rusijos kaimynystėje, tai ir pelnomės iš to. Bet iš tiesų esame pirmieji diversifikavę pakankamu mastu savo energetikos sistemą, tad jie nieko geresnio nesugalvoja, kaip eiti tuo pačiu keliu. Apskritai Rusijos agresyvaus karo kontekste matyti, kad į mūsų regiono valstybių argumentus yra daug labiau įsiklausoma, jų daug labiau paisoma“, – įžvalgomis dalijosi L. Mažylis.
Europarlamentaras džiaugėsi, kad šiuo metu Europos Sąjungos valstybės yra kur kas vieningesnės ir pasirinko panašią laikyseną Rusijos atžvilgiu – tai atsispindi ir sprendimuose. Pavyzdžiui, praėjusių metų lapkritį Europos Parlamentas paskelbė Rusiją terorizmą remiančia valstybe, šių metų pradžioje – parėmė Baltijos šalių rezoliuciją dėl specialaus tribunolo Rusijos nusikaltimams tirti.
„Daug lengviau pagauti ir nubausti vykdžiusį tiesioginį veiksmą – žudžiusį, prievartavusį, tačiau pričiuptas jis tuoj pat pasakys, kad tik vykdė įsakymą. Tad turi būti nubausti ir tie, kurie iš tikrųjų atsakingi už visa tai, kas vyksta Ukrainoje – tam ir steigiami tarptautiniai tribunolai. Be to, nors čia ne Europos Parlamento veiksmas, bet mes labai džiaugiamės, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį asmeniškai Vladimirui Putinui. Tai jau spaudžia į kampą Kremliaus režimą, nes nėra taip paprasta broliautis su tuo, kam išduotas arešto orderis. Taip paprastai net totalitarinėje valstybėje savo žmonėms nepaaiškinsi, ko aš čia jį pasikviečiau, ko su juo glebėsčiuojuosi, jei jis yra ieškomas nusikaltėlis. Tai susiaurina jo galimybes veikti tarptautinėje arenoje“, – mintis dėstė europarlamentaras.
L. Mažylis akcentavo ir sankcijų reikšmę – jis pripažino, kad šios galėtų būti kur kas griežtesnės, tačiau, anot profesoriaus, jos vienaip ar kitaip destabilizuoja Rusijos veikimą. Tiesa, ne tokiu mastu, kaip buvo tikėtasi prieš metus.
„Atrodė, kad Rusijos ekonomika bus parklupdyta, jeigu ji negaus nuolatinių įplaukų, bet jie tai sugebėjo įveikti ir dabar yra iš tikrųjų sunkiau, nei atrodė prieš metus. Vis tik ta vieninga Vakarų laikysena, tolimesnėje perspektyvoje nesudaryti šansų normaliai Rusijos ekonomikos plėtrai, pagirtina. Kažkada geležinė uždanga skyrė socialistinį ir Vakarų pasaulius, mano futurologinė svajonė – užleisti geležinę uždangą tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio. Tegul jie tuose savo Rytuose, kaip Šventajame Rašte parašyta, pavaikšto po dykumą 40 metų, tada jau ta naujoji karta galbūt atsišlies nuo šiandieninio agresyvaus suvokimo“, – kalbėjo L. Mažylis, kartu siūlydamas kuriam laikui atsiriboti nuo Rusijos kultūros ir atsigręžti į Ukrainos. Anot jo, didele Vakarų problema tampa tai, kad žiūrėdami į Rusijos raidą jie dažnu atveju mato ne agresiją, o, pavyzdžiui, Dostojevskį – humanistą, žmogaus sielos žinovą. Tad tam tikra pauzė ir atsiribojimas tikrai praverstų.
Agnė Kereišiūtė