Nors „Zanavykų obuolinių“ įspūdžiai priblėso, tačiau faktas, kad jų metu gražiausios rajono sodybos titulą komisija skyrė Keturnaujienoje gyvenančiai Gailinai Matijošaitienei, labai kuteno smalsumą ir norą pasisvečiuoti. Tarp pavargusių kaimo sodybų darbščios moters kiemas iškart išsiskiria. Ąžuolinis rūpintojėlis saugo įvažiavimą, netoli ir sparnus skrydžiui paruošusios metalinės gervės, o kur tik užmato akys – išpuoselėti gėlynai, takeliai, jaukios poilsio vietelės... Garuoja levandų arbata ir kvepia obuolių pyragu. Šnekamės su Gailute (taip ją visi meiliai vadina) ne tik apie sodybos puoselėjimą, bet ir apie begales kitų jos hobių, žinoma, vis įpindamos ir patį gyvenimą...
Šeimininkė kukli ir iškart pasako, kad aplinką kuria ne dėl įvertinimų, o dėl to, kad kitaip tiesiog negali: „Apdovanojimai malonu, bet aš jų nesureikšminu – džiaugsmas ateina, kai galiu rankas suleisti į žemę.“ Kol stoviniuojame kieme, jis pats tarsi veda mus per istoriją: 1982-aisiais jauna pora gavo sklypą, statė didžiulį namą, nes toks buvo anuomet vienintelis projektas, šis aplipo ūkiniais pastatais, aplink kūrėsi ir kiti gyventojai. Smagu, jog, liaudiškai tariant, vos per tvorą – giminės, klasiokai, o kiemas dažnai pilnas artimųjų. 
Visada su šypsena, šneki ir nuoširdi Gailina Matijošaitienė sako sodybą puoselėjanti taip, kaip diktuoja širdis, nors kartais kokį vertingą patarimą ar idėją randanti ir knygose, žurnaluose ar internete. D. Pavalkio nuotr.
„Čia mūsų visų, visos giminės namai“, – ne kartą pokalbio metu patikina šeimininkė ir juokiasi, kad ji yra „ta pati geriausioji“ močiutė, kur anūkams leidžiama viskas. Kol Gailutė rodo pirmuosius, jau keturiasdešimtmetį skaičiuojančius medžius, akys užkliūva už daugybės pasagų, vežimų ratų, kitokių senovinių padargų, medžioklės trofėjų ant ūkinio namo sienos. Čia, pasirodo, tik muziejaus pradžia... Atsiveria klėtelės durys, o ten... tikrų tikriausi lobiai: Gailutės tėvelio rankomis daryta medinė lova, mamos keptuvė, kurioje kepamus blynus, rodos, ir dabar galima užuosti, senovinės, dailiais raštais puoštos spintos, verpimo ratelis, sviesto muštuvis, indai, lempos, lovatiesės... Gyva istorija, kurią galima pačiupinėti.
„Būdavo po bulviakasio visi čia ir susėdame prie stalo... Arba kitos šeimos šventės – gimtadieniai, krikštynos...“ – pasakoja moteris ir prisipažįsta sunkiai galinti atsispirti nenuvykusi pažiūrėti, kai išgirsta, kad kažkas išparceliuoja seną sodybą. Tačiau darbų pilna ir lauke, o jei ir pasitaiko koks ramesnis periodas, tuoj pat pati jų prisigalvoja, nes vienu metu daryti tik vieną darbą – ne jai. Moteris tikina, kad jos sodyba nuolat keičiasi – augalai persodinami, apkarpomi, keičiami vis kitais. Gėlės ir krūmai – ne paminklas, o labiau priemonė nuotaikai sukurti. Tokių skirtingų oazių Gailutės kieme ne viena.
„Kadaise rožyne žydėjo 37 veislių rožių, turėjau alpinariumą, kuriame buvo apie 120 augalų. Užėjo ligos, sunaikino – na ir kas! Sugalvoji ką nors naujo“, – numoja ranka, jau planuodama naujausią projektą – pievutėje sodins 500 krokų. Prie grožio dera ir ūkelis – užtvartėje dailiai rikiuojasi braškių lysvės, avietynas, serbentai, šiltnamis... 
D. Pavalkio nuotr.
Kaip viską ligoninės priimamajame dirbanti ir namuose tėtį slauganti moteris suspėja? Paslaptis paprasta: elementariuoju darymo būdu. Gailutė juokais pasigiria, kad dabar nusipirko visą komplektą kokybiškų įrankių ir šmaikštauja, kad šie puikiausiai atstoja bet kokį vyrą, o tinginį – tai tuo labiau. Tą patį atkaklumą byloja ir jos skonis: šiuolaikiniai modernūs, šalti kiemai nevilioja.
„Man gražu, kai jauku. Aš taip, matyt, priaugus. Dažnai manęs klausia, kam man išvis to reikia... Bet man reikia!“ – kalba moteris ir vedasi mus prie vienos išsipildžiusios savo svajonės. 
D. Pavalkio nuotr.
Kraštietis kryždirbys Andrius Bieliukas sukūrė ąžuolinį Rūpintojėlį. Šis parimo ties įvažiavimu į kiemą, saugo namus ir juose gyvenančius, o Gailutė suskubo sutvarkyti aplinką, tik atidarymo šventės dar nesurengė... Sodyboje, beje, rasi ir daugiau dekoratyvių akcentų, pavyzdžiui, gervės atkeliavo iš Rietavo turgaus, didelius akmenis sako susivežusi iš visur padedant draugams ir artimiesiems.
„Prabangos nesivaikau – renkuosi tai, kas man gražu, kas spinduliuoja šilumą“, – kalba Gailutė ir akivaizdu, jog ir pati seka širdimi: jei mezga, tai tol, kol nelieka nė vieno vilnonėmis kojinėmis neapauto kolegos, dar ji neria vąšeliu, siuvinėja kryželiu, dėlioja deimantines mozaikas, o kur dar knygų kolekcija! Namuose rasi visą biblioteką – berods 1 375 knygas. Parengtas jų sąrašas, visos pagarbiai surikiuotos pagal autorių, todėl ir naktį paklausta pasakytų, kur kokios ieškoti. Moteris mėgsta tvarką ir kieme, ir namuose, kruopščiai planuoja ir savo finansus, kai ko nors užsigeidžia – taupo. Tik kaip tas mintis padūkėles galvoje surikiuoti? Norisi jai ir pakeliauti, ir į meno parodą, ir į knygų mugę ar į sendaikčių turgų... O dar ir į Lenkiją būtų gerai – ten pigesni sodinukai. Taip ir sukasi aktyvios ir optimistiškos moters dienos, miegui kartais palikdamos vos tris valandas. Bet tiek, sako Gailutė, jai visiškai pakanka. 
D. Pavalkio nuotr.
Besimėgaujant arbata ir idealia namų tvarka, akis užkliūva už matomoje vietoje padėto šviežiai gauto apdovanojimo. Klausiu, kur jį pasikabins. Moteris prisipažįsta, kad dar nesugalvojo ir lyg tarp kitko prisimena, jog kadaise jau yra buvusi pagerbta visoje Marijampolės apskrityje, bet ji ir vėl primena: „Ne dėl to aš viską darau.“
Išvykstant nepaleidžia mintis, kad Gailutės sodyba panaši į dėlionę, kuri tarsi neturi pabaigos, nes visada atsiranda naujų augalų, idėjų, polėkio. O tik įžengęs į kiemą čia jautiesi laukiamas, skaitai gyvenimo istoriją ir net nenutuoki, kiek triūso valandų čia įdėta, kiek paslapčių apie mažiau džiugias gyvenimo akimirkas saugo žemės grumstai.
„Jei ne ši sodyba, gal jau būčiau beprotnamyje, – mąsliai, bet su šypsniu reziumuoja Gailutė. – O kol yra žemė, į kurią gali suleisti rankas, tol gyvenimas džiugina.“
D. Pavalkio nuotr.
Marius iš Jurbarko:
