Rugpjūtis – metas, kai baigiasi daugelio vasaros augalų žydėjimas, renkami vėlyvieji žolynai bei vaistažolių šaknys. Kalbiname lekėtiškę Adelę Skeisgielienę, kuri jau ne vienerius metus dalijasi vaistažolių paslaptimis sakydama, kad gamtos vaistinė yra kone kiekvieno darže.
Su A. Skeisgieliene susitinkame Lekėčiuose, kulinarinio paveldo namuose. Čia šio krašto moterys rengia šakočio kepimo edukacijas, o Adelė jų dalyvius vaišina kvapnia žolelių arbata ir dalijasi gamtos vaistinės paslaptimis. Pirmiausia ji pakviečia paragauti bazilikų arbatos. Į susitikimą, kaip pati šypsodamasi sako, atsinešė „prabėgomis darželyje paskintų augaliukų“. Vienas jų – diemedis, kurį Adelė vadina karčiojo pelyno broliu. Pasak jos, šis augalas tinka ne tik arbatoms, bet ir pirties ritualams.
„Šitą augalą žmonės vadina amerikonka. Tai populiari piktžolė, tačiau kartu ir puiki vaistažolė – smulkiažiedė galinsoga, kuri, sakoma, padeda mažinti kraujo spaudimą. O štai šis augalėlis – tikras visų kandžių siaubas. Tai Šraderio balanda. Laukuose jos nerasite, reikia pasisėti. Esu skaičiusi, kad Žemaitijoje šis augalas buvo auginamas ir vartojamas nuo inkstų ligų“, – rodydama augalus pasakoja Adelė.
Pasak pašnekovės, šiuo metu pats metas rinkti pelynus ir bitkrėsles. Iš jų ji gamina vadinamąsias „bombikes“, kurios, anot Adelės, naudojamos organizmui valyti nuo kirmėlių ir kitų parazitų. Netrukus pradės žydėti paprastoji rykštenė, padedanti malšinti neuralgijos simptomus. Gamtoje dar galima rasti žydinčių jonažolių ir pelkinių vingiorykščių.
A. Skeisgielienė džiaugiasi, kad Lekėčių apylinkėse, ypač panemunės pievose, kur nėra ūkininkaujama ir laukai nepurškiami, gausu įvairių vaistinių augalų. Ji pabrėžia, kad labai svarbu atsakingai pasirinkti vietą, kur renkami augalai.
Anksčiau Adelė pati sėsdavo ant dviračio ir mindavo iki Nemuno ar Novaraisčio žoliauti. Dabar į panemunės pievas ją nuveža sūnus. Ten ji prisiskina erškėtrožių žiedų, sukatžolių ir kitų vaistingųjų augalų.
77-erių Adelė nestokoja nei energijos, nei gyvenimo džiaugsmo. Jos kasdienybė sukasi apie vaistingąsias žoleles. Mums ji siūlo paragauti pačios pagamintų gardėsių – pavasarį rinktų eglių ūglių užtepėlės, mėtų uogienės, vaisių ir uogų pastilių su dilgėlėmis bei špinatais, pelkinės vingiorykštės ir pušų kankorėžių sirupų. Iš pušų kankorėžių pagamintas skanėstas primena saldainius, pasak pašnekovės, patys kankorėžiai nuo seno vertinami dėl savo naudos peršalus.
Adelės namuose vienas kambarys skirtas vaistiniams augalams. Visas pačios pagamintas priemones ji naudoja pati ir ragina kiekvieną savo darželyje ar sode auginti bent keletą vaistažolių, iš kurių būtų galima pasiruošti kvapnios ir naudingos arbatos.
„Į arbatą įsidedu stevijos lapelį – tai natūralus saldiklis, cukraus pakaitalas, taip pat juodųjų serbentų lapų. Prisiskini vyšnių lapų, blindės kačiukų, dilgėlių. Nereikia net eiti į laukus ar miškus – visko turime savo darželiuose. Bijūnų žiedlapių arbata padeda nusiraminti, mažina nerimą. Iš serenčių žiedų gaminu girą, o šalavijas padeda malšinti kosulį“, – pasakoja žolininkė ir primena, kad beržų lapus geriausia rinkti iki Sekminių.
Nors Lekėčiuose A. Skeisgielienė gyvena jau beveik penkis dešimtmečius, ji save vadina žemaite.
„Prigimtinė žemaitiška kantrybė liko, o prie jos dar prisidėjo suvalkietiškas taupumas“, – šypsodamasi save apibūdina pašnekovė.
Meilę vaistažolėms ji atsinešė iš vaikystės. Pasak Adelės, jos tėvas buvo žoliautojas, todėl namuose nuolat kvepėdavo džiovinamomis vaistažolėmis ir žolelių arbatomis. Pasiteiravus, kokius augalus anuomet rinkdavo, pašnekovė vardija: „Rinkdavo ajerų šaknis, miškinę sidabražolę, kurią, pasak tėvo, vartodavo sergant onkologinėmis ligomis. Tėviškėje, pakraigėje, džiūdavo ryšuliai vaistažolių, tarp jų ir kmynai. Tėvelis kišenėje visada nešiodavosi kadagio uogų ir jų pakramtydavo. Kadagys nuo seno vertinamas dėl savo naudingųjų savybių, ypač šlapimo takams“, – pasakoja A. Skeisgielienė ir atskleidžia, kad rimčiau žoliauti pradėjo tik išėjusi į pensiją. Tuo metu Lekėčių bendruomenės moterų klubas parengė projektą apie sveiką gyvenseną ir žolininkystę. Pasiklausiusi žinomos žolininkės Jadvygos Balvočiūtės paskaitų, kurios paskatino išeiti į laukus ir rinkti vaistinius augalus, ji prisijungė prie moterų klubo. Nors žinių apie vaistažoles jau turėjo iš vaikystės, jų pažinimas tapo rimtu pomėgiu.
Jau 12 metų į Lekėčius vykstančiose edukacijose Adelė savo sukaupta patirtimi dalijasi su lankytojais ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Šiandien ji pažįsta apie 300 vaistinių augalų, o jos namuose sukaupta nemažai žolininkystės literatūros.
Pašnekovė gamina įvairias tinktūras, hidrolatus – distiliuojant augalus vandeniu ar garais gaunamus aromatinius vandenis. Ji siūlo išbandyti ievų žiedų hidrolatą ir pasakoja, kad žiedų distiliatai anksčiau buvo naudojami akių priežiūros priemonėse. Rodydama savo gaminius Adelė prisimena, jog gysločių tinktūra ne kartą padėjo ir jai pačiai po vabzdžių įkandimų.
Paklausta, kokias vaistažoles rekomenduotų nuolat skubantiems, įtampą ir stresą patiriantiems žmonėms, Adelė nedvejodama atsako: „Visus rūpesčius bent trumpam padėti į šalį padės sukatžolė. Geriausia ją vartoti tinktūros pavidalu“, – pataria A. Skeisgielienė.
Tačiau pašnekovė primena, kad gamtoje netrūksta ir nuodingų augalų, todėl ne kiekvieną galima ragauti. Viena tokių – nuokana, o ugniažolę, pasak jos, reikėtų vartoti itin atsargiai.
„Vaistažolių niekada nematuokite šaukšteliais. Dėkite žiupsnelį. O kokio dydžio jis turi būti? Tokio, kokio reikia jūsų kūnui“, – šypsosi lekėtiškė.
Ji taip pat primena, kad rudenį verta prisirinkti ąžuolo gilių ir žiemos vakarais pasimėgauti gilių kava.
Pokalbio pabaigoje Adelė dovanoja po diemedžio šakelę ir pataria ją pamerkti į vandenį, palaukti, kol išleis šaknis, o vėliau pasisodinti. Pasak jos, mūsų protėviai augalus sodino neatsitiktinai: prie vartų augo šermukšnis, prie klėties – šeivamedis, prie namų durų ar langų – diemedis, o darželiuose žaliavo rūtos. Šie augalai buvo laikomi namų ir šeimos sargais.
Dainius iš Išdagų:
