Praėjusį antradienį Šakių visuomenės sveikatos biuras pakvietė į sutikimą su iniciatyvos „1000 dienų“ vadovu Dariumi Tolušiu. Susitikimas labiau orientuotas į psichologus, socialinius pedagogus ir darbuotojus bei kitus specialistus, kuriems aktuali priklausomybių tema – dalijantis patirtimi siekiama skatinti ilgalaikę priklausomybių prevenciją ugdant darbuotojų kompetencijas. Visgi nors renginys nepritraukė didesnio būrio susidomėjusiųjų, bet atvira Dariaus istorija dėl to jaudina ne mažiau, ypač žinant, kad priklausomybių tema visuomenėje išties aktuali, o į šį liūną vis dažniau klimpsta ir ypač jauni žmonės.
D. Tolušis yra keliautojas, aplankęs daugiau kaip 50 šalių, priklausomybių konsultantas ir lektorius, pats ne vienerius metus kovojęs su įvairiomis priklausomybėmis. Dabar vyras yra daugelio socialinių projektų, susijusių su pagalba pažeidžiamiems asmenims, kūrėjas ir vykdytojas, pripažįstantis, kad būtent kelionė į blaivų gyvenimą buvo sunkiausia.
„Mano gyvenimo istorija labai banguota“, – susitikimą pradėjo svečias ir patikino, kad dalintis savo istorija nėra lengva, jis nepastebi, kad daugiau dalinantis tampa lengviau. Ne. Dalindamasis skaudžiais išgyvenimais visa tai išgyvenantis vėl ir vėl iš naujo.
G. Martinaitienės nuotr.
Jis pasakojo gimęs eilinėje šeimoje, kurioje iš principo nieko netrūko, bet jau būdamas bemaž 14 metų sako suvokęs, jog kažkas ne taip – grįžta namo vėliau, alaus išgeria daugiau, o 11–12 klasėje jau supratęs, kad liga progresuoja, bet vis kažkas apsaugodavo, tad pavyko ir mokyklą baigti, ir net įstojo mokytis. Tik dabar, žiūrėdamas iš sveikstančiojo perspektyvos, jis supranta, jog būtent tada liga įsibėgėjo dar labiau, svarsto – gal įtakos jo priklausomybei turėjo ir tėvo autoriteto nebuvimas... Visgi su mainų programa jis išvyko į Suomiją.
„Atsimenu visiškus sąmonės užtemimus ir neprisimindavau, kaip įsėsdavau į keltą Helsinky, kaip grįždavau į Taliną ir iš Talino parvažiuodavau į Vilnių“, – gyvenimo vingiais dalijosi D. Tolušis. Vėliau prasidėjo ir kazino, pinigų skolinimai – į priklausomybės liūną jis brido vis giliau.
Ėmė vartoti vienas ir kasdien, išsiskyrė su drauge, pralošė pirmąjį butą, tiesa, ant kojų bandė stotis, buvo taikytas ir medikamentinis gydymas, prasidėjo beveik 8-erių metų blaivybės periodas – išvyko į užsienį, pradėjo atidavinėti skolas, kurti naujus santykius. Ieškodamas savęs pradėjo keliauti ir atrado kelionių džiaugsmą, įkūrė kelionių agentūrą, bet... pamiršo stebėti save, paniro į darbus, kol galiausiai jo gyvenime atsirado raminamieji vaistai. Ir jie vyrą taip atpalaidavo, kad jis pradėjęs jais manipuliuoti. Kadangi viskas klostėsi sėkmingai, leidęs sau ir išgerti bei manė, kad jau išmoko vartoti saikingai... Deja, per pusantrų metų neteko ne tik verslo, bet vėl ėmė slėgti skolos, prasidėjo teisminiai procesai, net bandė pasitraukti iš gyvenimo, nes atrodė logiška, kai vis bando stotis, nepavyksta, atkrenta, tačiau, kaip pats sako, net mirti neišėjo, o viduje didžiulė tuštuma...
Liga labai klastinga, ji moka laukti, sako D. Tolušis, ir net grįždamas į paauglystę, jaunystės metus tikina, jog artimieji visas duris jam galėjo užtrenkti gerokai anksčiau, bet „visi mano artimieji šoko pagal mano ligą ir aš jais naudojaus“. Jis konstatavo – vienas priklausomas žmogus susargdina iki 10 savo artimųjų, jie yra kopriklausomi, jiems taip pat reikalinga bendruomenė, pagalba, tačiau pasitraukti iš tokios aplinkos, atsiriboti, užtrenkti duris artimajam be galo sunku.
Atsigręždamas atgal D. Tolušis sako net negalintis suvokti, kur buvo tas lūžis pokyčio link, bet pasirinko išties griežtą reabilitacijos centrą, kur irgi atvažiavęs pilnas puikybės, o „ausys vertis pradėjo gal po trijų mėnesių“. Centre vyras išbuvo 15 mėn. ir tik tada supratęs, kad ten nori dirbti, atrado ir pradėjo įsitraukti į įvairias socialines iniciatyvas ir būtent tame pradėjo matyti prasmę.
Beje, būnant reabilitacijos centre po pusės metų jį galėjo kažkas iš artimųjų aplankyti, svarstęs, gal atvyks mama, su kuria turi tvirtą ryšį ir ji jam visad buvusi autoritetu, bet neatvažiavo niekas. Ir būtent dėl to dabar jis labiausiai dėkingas. Jei būtų atvažiavusi mama, sako vyras, „aš vėl būčiau įjungęs manipuliacijas ir nebūčiau baigęs programos, prigalvojęs nesąmonių, kodėl turiu išvažiuot iš ten“. Galiausiai suvokė, jog viskas tik jo rankose, nes niekas juo netiki, tad užsispyrė baigti programą, nors statistika gana liūdna – jei pradeda, tarkim, 100 žmonių, programą baigia gal penki, o iš jų po kelerių metų dar vienas ar du atkrenta.
„Jūs galite daryti ką norite – uždaryti duris, plačiau atidaryti duris ir širdis, bet jeigu nebus nė mažo pačio žmogaus noro keistis – mes bejėgiai – artimieji ar dirbantys tą darbą. Stebuklų būna, bet jeigu žmogus giliai įbridęs į priklausomybės liūną, deja...“ – sakė D. Tolušis ir keliskart pabrėžė, kad pagalbos yra išties daug ir įvairiausios, svarbiausia – norėti ir bandyti. Pats sukasi tame, dalyvauja veiklose ir su jaunimu bei ragina išbandyti įvairias savitarpio pagalbos grupes ir kopriklausomiems, nes svarbu bendrauti, dalintis su panašaus likimo žmonėmis. Ypač svarbu kalbėtis apie jausmus, nes ir alkoholizmą jis vadina jausmų liga – neišsakytų, galbūt vaikystėje užgniaužtų.
Dabar D. Tolušis sako suprantantis, kad turi būti ypač budrus, džiaugiasi, kad gali gyventi ne tik be alkoholio, bet ir be vaistų, negeria net energetinių gėrimų, nes jausmas jų paragavus jį išgąsdino, pataria būti atsargiems net su įvairiais papildais. Vyras mato prasmę tame, ką jis daro, ir patikina, kad jeigu pakeis nors vieno žmogaus gyvenimą – jo veikla bus prasminga.
„Jeigu jau pavyko man, pavykti gali ir tau, tavo klientui ar artimajam, bet tam svarbiausia reikia pačio žmogaus nors mažo noro keistis“, – mintimis dalijosi blaivybės kelią pasirinkęs D. Tolušis.
Nijolė iš Gelgaudiškio:
