Pirmasis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kartu su nevyriausybine organizacija „Blue/Yellow“ organizuotų stažuočių ciklas Ukrainoje baigtas – per pavasarį ir vasarą įvyko šešios dviejų savaičių trukmės komandiruotės. Jose dalyvavo beveik keturios dešimtys Lietuvos sveikatos sistemos darbuotojų iš įvairių regionų, paskutiniojoje stažuotėje patirties sėmėsi ir Šakių ligoninės vadovas Ignas Sadauskas. Jis tik prieš savaitę grįžo namo ir dalijosi šviežiais įspūdžiais ir įžvalgomis. Pokalbio metu ne kartą nuskambėjo jo mintis, kad sveikatos sistema yra gynybos sistemos dalis, o turėti nors menkiausią planą dienai X yra visada geriau negu neturėti visai jokio.
Tikslas – praktinė karo medicinos patirtis
Stažuotėse dalyvavę medikai savo kailiu patyrė, ką reiškia dirbti realiomis karo sąlygomis, o daugiausia pačiam I. Sadauskui teko darbuotis ir bendrauti su kolegomis Dnipre bei aplink veikiančiose ligoninėse – ten, kur šiuo metu aktyvūs karo veiksmai. Kasdienį medikų ritmą ukrainiečiams diktuoja dronų atakos, todėl pašnekovas sako, jog atvykus reikėjo greitai orientuotis, perprasti evakuacijos grandines – nuo evakuacijos iš pafrontės iki gydymo grandžių ligoninėse, o tai, ką patyrė ir pamatė, neperskaitysi jokiuose vadovėliuose. Stažuočių logistiką ir saugumą karo zonoje užtikrino „Blue/Yellow“, stažuotės dalyvių koordinacija rūpinosi daug patirties turinti slaugytoja Vaiva Jankienė. Paskutinėje stažuotės grupėje iš viso buvo penki gydytojai ir slaugytoja iš skirtingų Lietuvos regionų.
Antradienį, pasitikdama iš stažuotės grįžusius medikus, laikinoji sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė neslėpė jaudulio. Pasak jos, tai žmonės, kurie pasiaukojo, paskyrė savo laiką, savo jėgas, o svarbiausia – parvežė žinias, padėsiančias didinti sistemos atsparumą. Ministerijos patarėjas Skirmantas Krunkaitis viešai taip pat konstatavo, kad po šių šešių stažuočių kiekviename Lietuvos regione jau yra medikų, mačiusių karo mediciną iš vidaus ir galinčių telkti savo gydymo įstaigas pasirengimui. SAM numato iki 2027 m. apmokyti apie 6 tūkst. sveikatos sektoriaus specialistų veikti krizės sąlygomis, o artimiausiu metu numatoma Lietuvoje organizuoti tikslinius mokymus GMP tarnyboms ir traumų klasterio medikams, o stažuotes Ukrainoje tęsti, kad praktikos turinčių specialistų daugėtų.
„Dronų karas“ iš arti
„Šiuolaikinis karas – tai dronų karas, todėl ir pagrindiniai sužalojimai – nuo jų ir visai kitokie nei esame įpratę kasdienybėje“, – pasakoja I. Sadauskas ir pripažįsta, kad apsisprendimas vykti ar nevykti į stažuotę buvęs greitas, nes tam tiesiog nebuvo duota laiko.
Ukrainoje jis patyrė jausmą, kurį vietiniai patiria kasdien – nuolat kaukia pavojaus sirenos, zvimbia dronai, aidi sprogimai.
„Keista, bet gana greitai apsipratau su aplinka ir kažkada supratau, jog pasidarė baisu, kad man jau nebebaisu. Gal taip yra todėl, kad neturi kada galvoti – veiki pagal planą, mobilizuojiesi ir nepasiduodi panikai“, – kalba toliau ir neslepia, kad stažuotės metu tik kartą teko rimčiau sunerimti dėl labai arti vykusių dronų atakų.
„Supranti, kad taikinys esi ne tu, bet juk gali būti atsitiktinis ir dalykas...“ – atvirauja I. Sadauskas.
Atvykus medikų komandai, buvo aiškiai išdėstytos gyvenimo karo sąlygomis taisyklės, paaiškinta kasdienė rutina ir veiksmai skirtingose grėsmės situacijose. Tačiau bene geriausias lakmuso popierėlis, kaip elgtis, sako I. Sadauskas, yra vietiniai žmonės. Sunku patikėti, bet ten net ir karo sąlygomis vyksta įprastas gyvenimas – žmonės bendrauja, vedžioja šunis, susitinka kavinėse, nors aplink kaukia sirenos...
I. Sadauskui rūpėjo perprasti evakuacijos grandines, pabendrauti su kolegomis, savo akimis išvysti kolegų darbo principus. Jis pasakoja, kad blogiausia, jog dėl dronų neįmanoma greitai pasiekti sužeistų karių, todėl evakuacija vyksta naktimis. Kartais sužeistajam tenka valandų valandas laukti pagalbos. Viso to pasekmės – komplikacijos ir amputacijos, kurių dalies, pasak mediko, būtų galima išvengti.
„Pagrindinė problema – turniketai. Kariai dažnai užsideda juos net ir dėl paprastos žaizdos, laiko dvi–tris paras, prasideda gangrena. Užsidėjus turniketą, užtenka poros valandų, kad prasidėtų pokyčiai, po keturių valandų – jie negrįžtami“, – kalba ligoninės vadovas ir dalijasi, jog jei turniketai būtų naudojami tik esant arteriniam kraujavimui, maždaug 50 proc. sužeistųjų būtų galima išsaugoti galūnes.
Dalyvavęs sužeistų karių evakuacijose, I. Sadauskas sako negalėjęs nesižavėti jų laikysena: „Pašautas karys, mažiausiai 12 valandų laukęs pagalbos, greitosios automobilyje savo telefone tiesiog stebi futbolo rungtynes ir sako – tik pagijęs iškart grįš į frontą. Iš tiesų, visi kalbintieji labai tvirtai laikosi pozicijos – negalima pasiduoti.“ Pasak pašnekovo, ši nuostata pamatinė ir medikų darbe: ramybė, veikimas pagal planą ir jokios panikos. O kad pasiektų tokį lygį, kai šalies medicinos sistema susikalibravo veikti karo sąlygomis, ukrainiečiams prireikė bemaž dvejų metų.
Apie asmeninį motyvą vykti į stažuotę I. Sadauskas kalba be patoso: „Nesijaučiu padaręs žygdarbį – iš esmės važiavau dėl savanaudiško tikslo: pamatyti, suprasti, išmokti, pasimokyti ir iš ukrainiečių.“ Grįžęs praėjusį antradienį, jis jau kitą dieną įspūdžiais ir mintimis dalijosi su kolegomis, nors tam, kad viskas, ką patyrė, pamatė ir suprato, susigulėtų, sako, dar prireiks kokios savaitės.
Laikas namų darbams
Stažuotė Ukrainoje, sako Šakių ligoninės vadovas I. Sadauskas, vienareikšmiškai buvo labai vertinga ir padėjo susivokti, kokias konkrečias užduotis turime atlikti čia, Lietuvoje.
„Bet koks planas yra geriau nei jokio plano“, – pritaria karo generolų išminčiai ligoninės vadovas, pabrėždamas, jog pirmiausia būtina turėti aiškią karių evakuacijos schemą, kaip sužeistasis iš fronto linijos patenka į ligoninę. Pasak jo, pasienio gydymo įstaigos karo metu tampa pernelyg pavojingos, todėl būtina perskirstyti atsakomybes, nusibrėžti, kas už ką atsakingas kiekvienoje grandyje – nuo pirmojo kontakto iki operacinės. Pasak jo, svarbu, kad gydymo įstaigos taptų autonomiškos: būtų pasirūpinta atsarginiais elektros ir vandens šaltiniais, ryšiu. I. Sadauskas grįžęs tik dar labiau laikosi nuomonės, kad sveikatos sistema yra gynybos sistemos dalis.
„Per tas dvi savaites mane vis aplankydavo mintis, kad vaizdai primena filmus, bet net ne karinius, o labiau apokaliptinius – kažkokia fantasmagorija, ne kitaip“, – kalba I. Sadauskas ir patikina, kad Dnipro ligoninių koridoriuose išmoktos pamokos šiandien turi virsti gairėmis, kaip veikti toliau čia, Lietuvoje. O tam neužtenka dalintis patirtimi, reikia veikti, nes pasiruošimas visada turi būti ne rytoj, o šiandien.
Eduardas iš Griškabūdžio:
