Rugsėjį mokyklų koridoriai prisipildo mokinių šurmulio, tačiau naujausia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kartu su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atlikta apklausa rodo, kad už vaikų šypsenų neretai slepiasi nerimas, įtampa ir menka savivertė. Apklausos rezultatai atskleidžia, kad Lietuvos vaikai savo emocinę būseną vidutiniškai vertina 6,8 balo iš 10. Dar prasčiau jaučiasi vaikai priskiriantys save pažeidžiamoms grupėms – jų emocinės savijautos įvertinimas siekia tik 5,5 balo.
„Apklausos rezultatai atskleidžia, kad vaikų emocinei savijautai didelę įtaką gali daryti socialinis kontekstas, patiriama socialinė atskirtis, skurdas bei su tuo susiję iššūkiai – diskriminacija, ribotas palaikymas ar išteklių stoka.
Dažniausiai vaikų įvardijami iššūkiai yra gebėjimas atlaikyti sudėtingus jausmus – savivertės stoką, nerimą, pyktį ir liūdesį. Vaikai taip pat pasidalijo, kokios pagalbos tikisi iš suaugusiųjų sunkiomis akimirkomis ir koks jų elgesys skaudina labiausiai“, – pranešime spaudai apklausos rezultatus pristato organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Laura Milčienė, pridurdama, kad apklausoje užpildydami anketą dalyvavo beveik 1200 vaikų nuo 10 iki 18 metų.
Trūksta pasitikėjimo savimi
Paklausti apie emocijas, kurias norėtų jausti dažniau, vaikai dažniausiai minėjo pasitikėjimą savimi ir ramybę (po 48 proc.), džiaugsmą (41 proc.).
Keturi vaikai iš dešimties teigė, kad sunkiausia susitvarkyti su pykčiu ir nerimu, o kas trečiam – su liūdesiu ir menka saviverte.
„Vaikų emociniai poreikiai yra labai aiškūs – jie nori vidinės ramybės, priėmimo ir džiaugsmo. Kas trečias vaikas sunkiai susitvarko su suaugusiųjų nusivylimu – jausmu, kad esi „nepakankamai geras“. Tai socialinio vertinimo jausmas, kurį sunku priimti, nes jis kelia daug stiprių emocijų. Vaikas gali manyti, kad būdamas nepakankamas jis yra nemylimas, nepriimtinas ar atstumtas. Ilgainiui toks jausmas gali atimti drąsą spręsti gyvenimo iššūkius ir sukurti gėdos jausmą.
Dėl to natūraliai kyla noras slėpti savo nepakankamumą. Vaikai gali tai daryti demonstruodami rizikingą elgesį, agresiją ar pasinerdami į virtualią realybę. Baimė būti „demaskuotam“ sukelia nerimą ir įtampą. Jausmas, kad esi nesuprastas ar nepastebėtas, didina liūdesį ir vienišumą. Tai gali skatinti pyktį, skriaudos pojūtį ir net keršto troškimą kaip bandymą kompensuoti nepakankamumo jausmą“, – sako organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė.
Kaip vaikai bando susitvarkyti su emocijomis?
Apklausa parodė, kad kai jaučiasi blogai, kas antras vaikas paguodą randa klausydamasis muzikos, kas trečias vaikas linkęs išsiverkti ar pasikalbėti su draugu, o kitais kartais – atsiriboti arba stengtis neparodyti, kad sunku.
Pasak psichologės, nors rezultatai rodo, kad daugelis vaikų bando savarankiškai tvarkytis su sudėtingomis emocijomis, jų vidiniai ištekliai dažnai riboti.
„Ypač sunku, kai vaikas susiduria su suaugusiųjų abejingumu ar nesupratimu. Tai ypač ryšku tarp pažeidžiamų grupių vaikų, kurie dažniau išgirsta „nusiramink“ ar sulaukia nurodymų, o ne tikro palaikymo. Toks bendravimas ne kuria saugumo jausmą, bet jį silpnina – stiprėja atskirtis, o vaiko emocinis pasaulis lieka neišgirstas“, – komentuoja S. Markuckienė.
Ko vaikai tikisi iš suaugusiųjų, kai sunku?
Pranešime spaudai nurodoma, kad net du trečdaliai apklaustųjų minėjo, kad jiems svarbiausia būti rimtai išklausytiems ir nebūti kritikuojamiems. 43 proc. vaikų norėtų, kad suaugusieji pasistengtų suprasti, kaip jie jaučiasi, o maždaug trečdalis apklaustųjų – kad artimieji padėtų rasti problemų sprendimą.
Paklausti, kokios suaugusiųjų reakcijos vaikai labiausiai nenorėtų, 57 proc. minėjo šaukimą, pyktį ir kaltinimus. Daugiau negu pusė apklaustųjų nenori sulaukti lyginimo su kitais, o 41 proc. – emocijų nuvertinimo („nieko tokio“, „nedramatizuok“).
„Vaikai nori būti rimtai priimti. Jie nesitiki stebuklų – tik pagarbos, kantrybės ir palaikančio suaugusiojo, kuris jų nesmerkia, bet padeda. Deja, būtent šio ryšio dažnai ir trūksta“, – sako psichologė.
Emocinis saugumas nėra privilegija – tai teisė
Apibendrindama apklausos rezultatus organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė L. Milčienė pastebi, kad vaikų atsakymai rodo ne tik individualius emocinius sunkumus, bet ir platesnę sisteminę problemą – nepakankamai stiprų ryšį tarp vaikų ir suaugusiųjų, ypač tų, kurie turėtų būti artimiausi.
„Apklausoje prašėme vaikų pasidalyti savo istorijomis. Daugelis vaikų pasakojo savo patirtis, kai jie buvo ar nebuvo išklausyti suaugusiųjų. Nemažai vaikų teigė, kad tėvai įnikę į savo reikalus ir problemas, yra labiau linkę domėtis mokslo rezultatais, o ne vaikų jausmais. Dažnai į vaikams kylančias psichologines problemas suaugusieji nežiūri rimtai, galvoja, kad jie pernelyg jas sureikšmina ar apsimetinėja.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ jau keletą metų vykdo pozityvios tėvystės, ankstyvojo ugdymo ir vaikų psichologinio atsparumo stiprinimo programas. Mes tikime ir matome, kad šios programos padeda vaikams ir jų tėvams, stiprina jų gebėjimus įveikti emocinius iššūkius, o tai kuria pagrindą sveikesnei ir laimingesnei visuomenei“, – tikina organizacijos vadovė L. Milčienė.
Eduardas iš Griškabūdžio:
