Artėjančios Motinos dienos proga Žiūrių kaime (Slavikų sen.) gyvenančią Eleną Zokienę aplankė Lietuvos prezidentūros atstovai su ypatinga misija – atvežė Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą ir medalį „Už nuopelnus Lietuvai“. Šį apdovanojimą Motinos dienos proga šalies Prezidentas valstybės vardu teikia gausių šeimų motinoms už pagimdytus, išaugintus ir dorai išauklėtus vaikus. Slavikietė E. Zokienė į gyvenimą išleido aštuonias atžalas: šešias dukras ir du sūnus.

E. Zokienė sako, kad jai šeima didžiausia vertybė, o be šeimos ir artimųjų esi niekas. Šiandien ji su vyru Jonu dienas leidžia Žiūrių kaime, aštuoni jos vaikai jau sukūrę šeimas, džiugina 13 anūkų. Sudargo krašte gimusios E. Zokienės vaikystė, kaip pati tvirtina, prabėgo tarp dviejų šalių. Jos tėvelis nusprendė su šeima išsikelti gyventi į prie pat pasienio esančią Iskros gyvenvietę (Kaliningrado sritis), o Elena su seserimi mokėsi Slavikuose, taigi savaitgaliais namo mindavo apie dešimt kilometrų per Šešupę, miško keliukais, dviračiu.

„ Kai dabar pagalvoju, gerai, kad viskas laimingai, važiuoji per mišką ir bijai, per manevrus nuolat jame knibždėjo kareivių“, – pasakoja E. Zokienė.

Po mokyklos baigimo ji su keliomis klasės draugėmis norėjo tapti jūrininkėm, tačiau dėl jauno amžiaus nepriėmė mokytis, todėl pasirinko kino mechaniko specialybę ir Slavikuose bei Sudarge demonstravo filmus. Šiandien šypsodamasi rodo ir devintajame dešimtmetyje gautą garbės raštą už kino meno propagavimą.

„Iš pradžių filmai buvo demonstruojami mokykloje, tik vėliau kultūros namuose, uždirbdavau 67 rublius. Bet užtat dieną galėdavau vaikus prižiūrėti, nes darbas vakare“, – prisimena E. Zokienė.

Slavikuose susipažino ir su būsimu vyru Jonu, kuris kolūkyje dirbo elektriku, 20-ties Elena ištekėjo, o po metų, 1970-aisiais, susilaukė pirmagimės Gailutės, vėliau – Egidijaus, Ingridos, Rasos, Renaldo, Kristinos, Aidos ir Rimutės. Iškart po vestuvių Zokai ėmė Slavikų miestelio centre statytis namą, moteris atrasdavo laiko dainuoti ir moterų ansamblyje.

Pašnekovė pasakoja, kad, panaikinus kinofikaciją, ji likusi be darbo, su vyru nusprendė įsikurti ant jo tėviškės žemės, Žiūrių kaime. 2000-aisiais čia pasistatė dar vieną namą, ūkininkavo ir iki šiol gyvena abiejų rankomis išpuoselėtoje sodyboje.

„Turėjom vienu metu 15 melžiamų karvių, dirbom apie 40 hektarų žemės, jau beveik penki metai, kai gyvulius išpardavėm, du šunys ir trys katės ūkyje liko“, – šypsosi pašnekovė.

Jos vyras Jonas šiek tiek apgailestavo, kad vis dar stovi kluone technika, reikalinga ūkyje, tačiau nėra kam dirbti žemės.

E. Zokienė neslepia, kad išmaitinti gausią šeimą nelengva buvo, vaikai mokykloje net negaudavo nemokamo maitinimo, o iš valstybės tuomet už vaiką gaudavo po kelis rublius ir leidimą vietoj vieno nusipirkti du batonus.

„Nuolat laikydavom gyvulių, pjaudavom kiaulių, augindavom daržus, vaikams priruošdavau ir cepelinų, kepdavau kugelio ir pyragų“, – pasakoja Elena apie maisto ruošimą šeimai ir priduria, kad su dukra Ingrida iki šiol kepa raguolius.

Teiraujamės, kaip daugiavaikė mama, sulaukusi garbaus 72-ejų metų amžiaus, šiandien leidžia dienas. E. Zokienė sako labai mėgstanti skaityti knygas, to gyvenime sau niekada neleido, daugiausiai skaito grožinę literatūrą, o štai vyras Jonas skaito daugiau istorines, biografines knygas.

Prie pokalbio prisijungusi dukra Ingrida, gyvenanti arčiausiai tėvų, Slavikuose, atskleidžia, kad mama – puiki mezgėja.

„Visi vaikai buvom apmegzti, netgi mama mokyklinę uniformą buvo numezgus, be galo graži buvo. Jeigu Slavikuose buvo rengiamos parodos, mamos mezginiai jose puikuodavosi. Šią žiemą primezgė tapkių, o Valstybės gimtadienio proga numezgė naujagimiams kojinyčių. Dažnai mama pasipuošia savo megztomis suknelėmis“, – pasakoja dukra Ingrida.

Ji priduria, kad mama ne tik negeria vaistų, bet nesilanko ir pas gydytojus, nors šiek tiek skauda kelio sąnarį, tačiau kartą per savaitę eina į pirtį, rytais suvalgo meškinio česnako lapelį, o tėtis, kuriam jau per 80, turi gerą atmintį, vairuoja automobilį.

Pati Elena augo su dar dviem seserimis, o vyro Jono šeimoje jie augo aštuoniese, tiek pat vaikų ir Zokai susilaukė. Visi vaikai sukūrė šeimas, gyvena Lietuvoje, išskyrus Kristiną – ši daug metų gyvena Airijoje. Šiandien E. Zokienė džiaugiasi, kad vaikai įgijo išsilavinimus, turi darbus, Egidijus, kaip ir tėvas, pasirinko energetiko specialybę, kiti pasirinko maisto pramonės sritis, Ingrida – pasienietė.

„Ačiū Dievui – visi vaikai sveiki, drūti. Kai nebuvo karantino, susirinkdavo visa šeima per gimtadienius, Kalėdas. Tiesa, anūkėliai kai sugrįžta, tai sėdi ant sofos, nosis į planšetes, telefonus sukiša“, – atvirauja E. Zokienė, o jos dukra priduria, kad yra susikūrę šeimos grupę internete, pasivadinę „Zokiukai“, čia dalinasi ir naujienomis, ir bėdomis.

Anot E. Zokienės, jai karantinas didelės įtakos neturėjo, ji labiau namisėda, abu su vyru prieš Velykas pasiskiepijo.

„Tik tiek sakau, kad per karantiną atšalsime nuo vaikų, žmonių. Parvažiuoja ir bijai apsikabinti, ranką žmogui paduoti“, – apgailestauja E. Zokienė ir sako, kad yra laiminga, nes turi tokią šeimą, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, rytą atsikėlus padėkoti Dievui, todėl didelių svajonių neturinti, kad tik sveikatos dar turėtų.

„Daug dirbom, bet matai, kad ne veltui pragyventa, o dėl vaikų“, – emocijų neslepia E. Zokienė.

Tiesa, moteris nusivylusi, kad, iki pensijos pritrūkus pusantrų metų, gauna gana nedidelę pensiją, nors ir užaugino aštuonis vaikus.

O pasiteiravus apie Prezidento gautą apdovanojimą, moteris taip pat atvirauja, kad apdovanojimus reikia motinoms teikti anksčiau.

„Nežinau, ar tai yra tinkamas pagerbimas. Vaiką augini iki 18 metų, tai gal pagerbti tą mamą reikia tada, dėmesio reikia, o ne rašto... Ir ne tuomet, kai vos paeini...“ – atvirauja E. Zokienė.

Motinos dieną E. Zokienė pasitiks kukliai, aplankys arčiausiai gyvenantys vaikai.

Šiltai išlydi Zokai iš savo sodybos, kaip ir J. Zoko pastatytas kryžius – Tėvynei Lietuvai ir kaimo gyventojams atminti.