Tokiu pavadinimu prieš trejetą savaičių Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salėje vyko Atsinaujinimo diena, kurioje dalyvavo Lietuvoje viešintis kunigas salezietis Bruno Ferrero iš Italijos. Gerai žinomas pedagogas ir publicistas, daugelio knygų ir straipsnių apie laimės paieškas autorius pilnut pilnutėlei salei tikinčiųjų, tarp kurių buvo ypač gausus šakiečių būrys, pravedė keletą konferencijų, skaitė pranešimus, ruošdamas juos sutikti kovo mėnesį atkeliausiančias šventojo kunigo Jono Bosko relikvijas.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykęs italas B. Ferrero išvydo sausakimšai perpildytas sales. Lietuviškai išleista jau daugiau nei 20 jo knygų, tarp jų ir „Rožės dvelksmas“, „Naujos istorijos“, „Kitos istorijos“, „Mes turime sparnus“, „Gyvenimas - tai visa, ką turime“, todėl Ferrero vardas Lietuvoje gerai žinomas iš populiarių dvasinio – pamokomojo turinio pasakojimų.

Patekti į salę pasirodo teko laimė ne visiems – žmonių buvo tiek daug, kad net uodas nebūtų pralindęs. Bet organizatoriai galvojo operatyviai, pirmojo aukšto vestibiulyje buvo pastatytas ekranas tiems, kurie degė nekantrumu išvysti svečią iš Italijos, bet neturėjo galimybių patekti į salę. Renginio organizatoriai jaunus žmones kvietė drąsiai lipti ant scenos, kur buvo likę daug laisvos vietos, o tėveliai mažuosius leido šėlti mažųjų grupėje, kur šie žaidė žaidimus ir žiūrėjo jiems parengtus vaidinimus.

Kunigas B.Ferrero tai draugiškai besišnekučiuodamas, tai šmaikščiai pasakodamas kokią istoriją neleido nė akimirkai nuobodžiauti. Pasirodo, savo istorijas jis iš pradžių pradėjo kurti vaikams, o vėliau pastebėjo, kad jomis susidomėjo ir suaugusieji. Šakiečiai, dalyvavę kunigo konferencijose, sakė jokio kalbos barjero nejautę, nes sesuo Liucija Grybaitė, vertusi svečio kalbą, labai emocingai perėmė jo kalbėjimo manierą, tad visai nesijautė, kad kunigas B.Ferrero kalba ne lietuviškai.

Ne vienas braukė ašaras klausydamas be galo jautrių, pamokančių ir meile persmelktų svečio pasakojimų. Visų susirinkusiųjų širdis palietė tikra gyvenimiška istorija apie besilaukiančią mamą, auginančią sūnų, kuris nelaukė antrojo kūdikio gimimo, nes tuomet mamos dėmesį teks dalintis su juo. „Kai gimė sesytė, ji visai nenorėjo kvėpuoti, tik priėjus berniukui ir ramiai padainavus vaikišką dainelę, kūdikėlis visai netikėtai pradėjo pats kvėpuoti. Šis faktas įrodo, kad kiekvienas iš mūsų nori būti laukiamas. „Jūs visi esate laukiami,  Dievo planuoti, - kalbėjo B.Ferrero. - Nesvarbu, kas ką tau sako, prisimink, kad tu esi šventas Jo Kūrinys. Jei nori išvysti Dievo artumą – pažvelk savo artimui į akis ir jose išvysi Jį.“

Kita istorija apie mergaitę, kuri šliaužiodama keliais vis juos susimušdavo. Jos mama net nebežinojo ko imtis, kaip ją paguosti, todėl, kaskart dukrai pravirkus, ištiesdavo į ją rankas ir su meile apkabindavo. Atėjo diena, kai pati mama, neišlaikiusi buities rūpesčių, ėmė ir pravirko. Mergaitė taip pat ištiesė abi rankas ir apkabino savo mamą. „Kiek iš mūsų apkabiname savuosius vaikus? Kiek iš mūsų nesidrovime parodyti savo meilę ir švelnumą? – klausė svečias. – Nebijokime mylėti! Nuolat kartokime artimiems žmonėms: „Aš tave myliu dabar ir visada, nesvarbu kas tau nutiks!“.

„Dievas stiprus, tačiau iš Jo stiprybės turi gimti ne mūsų baimė, bet drąsa. Dievas nuolat traukia prie savęs. Sukurti iš meilės, į tą meilę ir esam nuolat traukiami. Kai Dievas atėjo į žemę, Jis turėjo mirti, nes niekas Jo čia nemylėjo taip, kaip Jis mylėjo“, – šiomis mintimis kun. B.Ferrero užbaigė savo konferencijas.

Eucharistijos šventė buvo tikrai neįprasta – tokia pilnutėlė salė žmonių, scena paruošta Duonos pasidalijimui. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ nuoširdžiai džiaugėsi žmonių gausa, liudijo apie savo pirmąjį pakvietimą pas Jėzų – su  ašaromis akyse džiugiu balsu prisiminė pirmuosius dvasinius gyvenimo mokytojus. Ganytojas plačiai palietė skaudžią krikščionybės istoriją, teigdamas, kad Viešpats randa vis naujų būdų pakviesti žmogų, paliesti kiekvieną asmeniškai. „Ar niekada nesusimąstėte , o gal ir mane Viešpats kviečia tapti savo bendradarbiu, nešančiu Gerąją Žinią?, - klausė jis. - Visai nesvarbu, kas tokie mes esame, darykime daug gero – tik tokie žmonės gali patraukti ir kitus. Būkime Viešpaties bendradarbiai!“

„Po šv. Mišių, rodos, niekas negalėjo patikėti, jog viskas jau baigėsi... Visi tarsi laukė tęsinio, - įspūdžiais dalijosi šakiečiai. - Tai buvo tiesiog neįtikėtina diena!“

 

„Draugo“ inf.