Tradicinėje verpėjų šventėje – pažintis su vilna ir verpimo rateliu

Praėjusį sekmadienį Kudirkos Naumiesčio kultūros centre vyko jau penktoji tradicine tapusi rajoninė verpėjų šventė, į kurią sugužėjo verpėjos iš visų rajono kampelių.

 

Nors, kaip sakė kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė, dalyvių nebuvo itin daug, ne tai svarbiausia – svarbu, kad būtų linksma, o verpėjos su į šventę susirinkusiais pasidalytų savo žiniomis, galbūt net verpimo paslaptimis.

XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje buvo auginama daug avių, jų vilnas dažniausiai apdirbdavo moterys. Vilnos kerpamos, plaunamos, kedenamos ir tik po to karšiamos. Renginyje dalyvavęs keturiasdešimt avių auginantis Juozas Gabraitis pasakojo, jog vilnos atsiradimo kelias nėra toks paprastas, kaip iš pradžių gali pasirodyti.

„Pirmiausia reikia turėti avių bandą, ją užauginti. Avių vilną nukirpti, išplauti ir sukaršti. Labai daug darbo įdedama, kol vilna yra išplaunama, vėliau saulėje išdžiovinama. Anksčiau vilna buvo kedenama, t. y. pašoma, ir po to karšiama. Dabar, kai yra staklės, vilnos kedenti nebereikia, ji iškart karšiama ir po to verpiama. Tačiau čia susirinkusios moterys vilną verpia ne šiuolaikinėmis technologijomis, o rateliu“, – kalbėjo svečias.

Ko gero, vyriausia renginio verpėjėlė, 85-tus gyvenimo metus einanti Zita Gylienė iš Panovių, pasakojo, kad per visą savo gyvenimą yra išmokusi ne tik verpti, bet ir siūti, austi... Beverpdama moteris pasidžiaugė užauginusi šešis vaikus bei turinti 10 anūkų bei 12 proanūkių. Kita renginio dalyvė, taip pat Panoviuose gyvenanti Regina Martišienė pasakojo, kad Z. Gylienės verpimo patirtimi tikrai neaplenks. Tačiau moteris pasidžiaugė, kad verpia apie trisdešimt metų. Moteris taip pat turi trisdešimties avių ūkį, kurių vilną kerpa, vėliau veža sukaršti, o po to verpia siūlus. Tiesa, renginio dalyvė pasiguodė, kad iš jos artimųjų niekas neverpia, todėl nežino, ar bus kam ateityje perduoti savo žinias.

Nuotr. Moterys ir merginos, susiskirsčiusios į dvi komandas, mėgino taisyklingai įvardyti visas verpimo ratelio dalis.

Iš Totorviečių kaimo atvykusi verpėja Vita Puidokienė pasakojo, kad verpimas jai taip pat nėra svetimas ir prie verpimo ratelio tenka neretai prisėsti. Moteris pasidžiaugė užauginusi šešis vaikus, o dabar turi trylika anūkų. Beje, renginio viešnia džiaugiasi, kad verpimo subtilybėmis domisi ir pačiu verpimu užsiima jos jauniausia dukra, tad savo žinias perduoti yra kam.

Ne pirmus metus renginyje dalyvaujanti Irutė Kriauzienė pasakojo, kad verpimo išmoko iš savo mamos ir močiutės. Moteris prisiminė, kad jos tėvai laikė avis, susikaršdavo ir susiverpdavo vilną, iš kurios vėliau megzdavo visai šeimai kojines bei megztinius.

Panovių laisvalaikio salės renginių organizatorė Rūta Bučinskaitė pasakojo, kad verpimo ratelis Lietuvoje pradėjo rastis XVIII a. Pirmiausiai jis atkeliavo į dvaro rūmus, o vėliau, XIX a., verpimo ratelis atkeliavo ir į valstiečių namus. Mergina parodė ir papasakojo apie medinę verpstę, kuri buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XIX a. pradžios. R. Bučinskaitė pademonstravo, kaip su verpste verpiami siūlai. Verpstę iš naudojamų daiktų sąrašo sparčiai stumti pradėjo verpimo ratelis.

Kudirkos Naumiesčio seniūnas Algirdas Stankevičius taip pat nepasididžiavo ir, prisiminęs vaikystę, siūlus verpti pabandė ne tik su verpste, bet ir su verpimo rateliu. Seniūnas prisiminė, jog buvo vyriausias iš anūkų, tad tekdavo padėti močiutei, kuri sėdėdavo prie verpimo ratelio.

Verpėjų šventėje netrūko ne tik muzikos, kurią dovanojo Kriūkų seniūnijos kapela „Panemunys“, bet ir šokių, kuriuos sušoko Panovių laisvalaikio salės šokėjos. Tiesa, renginio metu Zanavykų muziejaus darbuotojai vykdė žvakių liejimo edukaciją. Ir tai dar ne pabaiga... Renginyje veiklos netrūko mažiesiems svečiams, kurie galėjo išmėginti ne tik vilnos verpimą, bet ir pešiojimą – „kad neliktų gumuliukų“.

Nuotr. Kudirkos Naumiesčio seniūnas Algirdas Stankevičius vaikystėje padėdavo verpti močiutei, o šventėje išmėgino verpimą tiek su verpste, tiek su verpimo rateliu.

Smagia atrakcija tapo rungtis, kurios metu į dvi komandas pasiskirsčiusios moterys bei mergaitės mėgino taisyklingai įvardyti visas verpimo ratelio dalis. Aštuoniasdešimt trejų metų sintautietė Birutė Ona Mickevičienė renginio svečius sužavėjo stulbinančiai gera atmintimi. Senolė padeklamavo porą linksmų, pamokančių eilėraščių. B. O. Mickevičienė teigė nebeprisimenanti, nei iš ko, nei kada juos išmoko, tačiau jos galvoje jie išlikę iki šiol.


Nuotr. Renginyje dalyvavusiems vaikams taip pat netrūko atrakcijų, viena iš jų – vilnos pešiojimas.