Bloga savijauta. Būdamas 25 – erių, kai žmogus pačiame jėgų žydėjime, jaučiausi kaip 50 – ies. Visą skauda, neina išsimiegoti, nėra energijos. Dažnai gėriau vaistus nuo skrandžio, nuo galvos skausmo. Nejaučiau gyvenimo džiaugsmo, nuolat lydėjo vidinė įtampa. Vieną dieną supratau - turiu kažką pakeisti. Jei jaunystėje taip jaučiuosi, tai kas manęs laukia ateityje? Tada pradėjau aiškintis, ką darau blogai, kokius įpročius turiu pakeisti, kad pasikeistų mano savijauta ir gyvenimas.

 

Pirmiausiai, nuo organizmo valymo ir maitinimosi įpročių. Anksčiau tikrai valgiau bet ką ir bet kada. Dažnai už vairo paskubom prarydavau kokį kebabą ar sumuštinį. Racionas buvo skurdus  ir nesveikas. Pavalgęs pietus, atrodo, turėtum pasikrauti energijos, o man būdavo atvirkščiai – dingdavo darbingumas, jausdavausi bejėgis ir norėdavosi miegoti miegoti miegoti. O atsikėlus, nieko negeriau. Galvos skausmas, bloga savijauta buvo nuolatiniai mano palydovai. Užterštas organizmas šaukte šaukėsi pagalbos.

 

Ieškodamas, ką ir kaip turiu pakeisti savo gyvenime, kad gerai jausčiausi ir būčiau laimingas, daug skaičiau, domėjausi sveiku gyvenimo būdu. Mane „užkabino“ Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentės Sigitos Kriaučiūnienės seminaras, kuriame sužinojau, kad norėdami gerai jaustis, turime ne tik sveikai maitintis, bet ir susitvarkyti dienos režimą: kasdien judėti, grūdintis, atlikti kažkokias dvasines praktikas. Ji man atsiuntė visą savaitės programą, skirtą organizmo išvalymui. Nuo to ir prasidėjo mano pokyčiai.

Tai buvo septynių dienų programa, pagal kurią reikėjo visiškai atsisakyti mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų, žalingų įpročių – alkoholio ir rūkymo. Valgyti tyloje, jaučiant kiekvieną kąsnį ir atsirandantį sotumą. Racioną sudarė tik augalinės kilmės termiškai neapdorotas maistas. Keltis reikėjo anksti, iki 6 val., šiek tiek pasportuoti ar tiesiog pasivaikščioti. Tada nusiprausti po šaltu dušu ir saikingai papusryčiauti. Pirmos trys dienos buvo labai sunkios. Žinojau, kad nebus lengva, todėl įkalbinėjau save, kad turiu tą savaitę truks plyš „ištraukti“. Sugrįžti atgal jau nenorėjau. Buvau tvirtai pasiryžęs keistis ir daugiau nesijausti taip, kaip jaučiausi iki tol.

 

Dar nebaigus visos savaitės programos, ketvirtos dienos rytą atsikėlęs supratau, kad pasaulis nusidažė kitomis spalvomis. Buvo taip lengva, taip gera. Galbūt tik kažkada vaikystėje taip jaučiausi, kai niekas nerūpėjo, svaigino laisvės pojūtis. Tada supratau, kad noriu taip jaustis visada. Gyvenimas be įtampos, organizmas kupinas energijos, nors atrodo praktiškai nieko daug ir nevalgau. Anksčiau būdavo sunku iki Lukšių dviračiu numinti, o tada sėdau ir taip lengvai nuvažiavau į Gelgaudiškį ir atgal. Pajutau širdyje didelį džiaugsmą, kokio jau seniai nebuvau jautęs.  Supratau, kad noriu, jog taip būtų visada.

 

Po savaitės išsivalymo programos, prie ankstesnio mitybos raciono negrįžau. Puikiausiai išsiverčiu be mėsos, žuvies ar kiaušinių. Pasikeitė požiūris į darbą ir materialius dalykus. Negi turiu dirbti penkias dienas per savaitę, kad savaitgalį galėčiau pašvęsti su draugais, atsigerti alaus ir persivalgyti šašlykų? Sveikata buvo paskutinėje vietoje. Galvojau, kad esu jaunas, tai galiu „tūsintis“ ir gyventi taip, kaip noriu. Tačiau tai buvo klaidingas požiūris. Beje, ir šiandien aš nesu visko atsižadėjęs – retsykiais ir traškučių paragauju ar kavos išgeriu. Vis dar turiu silpnybę saldumynams.

Pasikeitė ir vertybės. Jei anksčiau pirmoje vietoje buvo materialūs dalykai, o paskutinėje - sveikata, tai dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dingo stresas ir pyktis, viduje atsirado ramybė. Dviračio mynimas, pasivaikščiojimas gamtoje ar fizinis aktyvumas tapo tikrų tikriausia meditacija. Jei atsitikus nesėkmei anksčiau klausdavau savęs: „Už ką ši bausmė?“, tai dabar visada susimąstau, ko galiu iš to pasimokyti.

 

Girdėjau aplinkinių žmonių kalbas, kad vegetaras gali būti tol, kol nedirbi sunkaus fizinio darbo. Nepavalgęs lašinių griovių kasti nepajėgsi. Aš norėjau tai išbandyti intensyviai sportuodamas. Tačiau ne tam, kad įrodyčiau kitiems, greičiau norėjau pats įsitikinti, jog atsisakius gyvulinės kilmės produktų galima gyventi pilnavertį gyvenimą, nepriklausomai nuo fizinio aktyvumo. Darydamas fizinius pratimus per tris mėnesius priaugau apie 13 kilogramų. Dviratis tapo mano draugu. Kai atrodė, jog numinti 56 km iki Kauno yra didžiulis iššūkis, tai dabar įveikti 300 km per parą - vieni juokai. Taigi rezultatas akivaizdus. Kūnas tapo atletiškas, gerokai padidėjo ištvermė ir fizinė jėga.

 

Pakeitus gyvenimo būdą, pasikeitė ir mane supantys žmonės. Jei anksčiau iš aplinkinių nesulaukdavau jokio supratimo ir palaikymo, tai dabar mane supa tik sveikai gyvenantys žmonės. Ne veltui sakoma: kai keitiesi pats, keičiasi ir tavo aplinka, draugų, pažįstamų ratas. Pasikeitė santykis su kitais, su pačiu savimi. Atsirado daugiau tolerancijos. Vienos tiesos vis tiek nėra – kiekvienas turi savo nuomonę. Galbūt tikrai užkietėjęs sveikuolis, išgirdęs, jog aš retkarčiais leidžiu sau paragauti traškučių ar išgerti kavos, manęs sveikuoliu nepavadintų, tačiau manau, kad visur reikia išlaikyti harmoniją. Jeigu savęs ribojimas ir didelės pastangos sukelia įtampą, tada neverta savęs prievartauti. Geriau palaukti, kol ateis laikas. Kiekvienas turime neribotas galimybes ir, jeigu tikėsime savo jėgomis ir prisiimsime atsakomybę už savo gyvenimą, galėsime pasiekti puikių rezultatų.