Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.

Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...
Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...

Išties, gal ir nelabai šventiškos mintys, bet karo kontekste ir matant, ką daro rusijos padarai Ukrainoje, bet koks mandagumas grimzta į nebūtį. Nedetalizuosiu Bučos, Mariupolio ar bet kurios kitos vietovės skerdynių detalių, nes tik pavadinimai kiti, bet siaubas ir nužmogėjimas tas pats. Sužlugdyti žmonių likimai, paniekintos moterys, prievartaujami ir žudomi net kūdikiai, vaikai už nugaros surištomis rankomis iš skausmo klykiančių motinų akivaizdoje, nekalbant apskritai apie žmones – tiesiog vyksta taikios tautos genocidas. Ir kas visa tai sukėlė? Padarai, kurie galėtų būti vadinami žmonėmis. Kaip bebūtų, tuos padarus kažkas pagimdė, ko gero, kai kurie turi ir vaikų, žmonas, kurios, gali būti, jau sulaukė ar sulauks „dovanų“ iš Ukrainos – gal buitinės technikos, išmaniųjų įrenginių, vaikiškos avalynės, žaislų, gal net iš ukrainiečių spintų išneštų apatinių, iš ausų išplėšytų auskarų, nuo rankų nudraskytų žiedų ar kitų papuošalų, apšlakstytų krauju, ašaromis, sielvartu. Ir čia jau ne tik putinas, lavrovas ar šoigu...
sveikina draugas2021
2021-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Dažnas galbūt jau perbėgame per praėjusias dienas ir apmąstome, kokie metai buvo, ką jie atnešė, ko išmokė ar ką iš mūsų atėmė.

Sakyčiau, jog metai buvo sunkūs. Bet ir įdomūs, toliau keičiantys mūsų mąstymą, mokantys gyventi kitaip. Jei pernai buvo daugybė nežinios, baimės ir daug pirmų kartų dėl naujo ir nepažįstamo priešo – kovido – tai šiemet mes jau drąsesni, išmokę dirbti per nuotolį, įpratę kvėpuoti per kaukes ir vis labiau prisitaikantys prie visą pasaulį keičiančių dalykų.
Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.

Tiesiog ėmėme ir vieną rytą pabudome visai kitokioje realybėje. Realybėje, kai XXI amžiuje po miestų aikštes važinėja tankai ir kita karinė technika, bombarduojama, šaudoma, žudoma... putinas (mažąja raide rašau ne todėl, kad nemoku didžiųjų raidžių rašybos) paskelbė karą Ukrainai ir pasauliui. Vaikams tenka aiškinti, kas vyksta, kodėl Ukrainos vaikai ne su žaislais žaidžia, o nuo despoto režimo žūsta. Ukraina demonstruoja vienybę, o komikas Prezidentas – pavydėtiną ir pavyzdinę lyderystę, kai tuo tarpu ne vienas lyderis atsiskleidė it komikas. Štai gyvenimo ironija. Vakarai, pirmomis dienomis tik trypčioję vietoje, susivienijo, nors yra norinčių stipresnės, kietesnės pozicijos. Turbūt putinas to nesitikėjo. Bet aš ne apie tai. Norisi visoje šioje beprasmiškoje košėje įžvelgti kuo daugiau gero, nes net psichologai sako, kad tokioj nenormalioj situacijoj nenormaliai jaustis yra normalu.
Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.

Išties, dar neprasidėjo net adventas, o didžiuosiuose miestuose jau žiebiamos žaliaskarės, prekybos centruose jau kuris laikas skamba kalėdinė muzika, žybsi girliandos. Bus, kas sakys, jog gražu, bent švieselės nuskaidrina niūrią kasdienybę, tokių entuziastų turiu ir savo artimųjų rate, bet pastaruoju metu mane tas skubėjimas erzina. Tikrai nenuvertinu šventėms besiruošiančių indėlio, gražių darbų ir sumanymų, apie kuriuos mūsų laikraštyje šįkart ne viena publikacija, bet aš ne apie tai.

Prenumeruok E-laikraštį!

BlueYellow-baneris

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

200x100 banAUDRA

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2022 Visos teisės saugomos