Asta GVILDIENĖ Liepos 17 – 31 d. Ukmergės raj., Vepriuose prie Šventosios upės nuostabios gamtos apsuptyje vyko Kwan Um Zen mokyklos devintasis vasaros atsiskyrimas, kuriame dalyvavo 30 žmonių, praktikuojančių zenbudizmą Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Iš mūsų rajono dalyvavo Vytautas ir Rūta. Japonų kalba „zenbudizmas“ arba tiesiog „zen“ reiškia „susikaupimas, mąstymas“.
Nuotr. Pasivaikščiojimo praktika.
Korėjos zenbudizmas ilgus metus Vakaruose buvo nežinomas. Šiuolaikinė Vakarų sąmonė zeną sieja su Japonija. Tačiau istoriškai zenas Korėjoje atsirado net 4 amžiais anksčiau nei Japonijoje. Tai daugiau nei 2500 metų istoriją turinti religija, apjungianti logišką požiūrį bei priemones, leidžiančias pasiekti viršasmenišką proto būseną – nušvitimą, t.y. visišką kūno, kalbos ir proto potencialo išvystymą. Buda suprantamai ir praktiškai parodė, kaip visus gyvenimo patyrimus paversti žingsniais į nušvitimą ir išmokė daugybės į nesibaigiančią laimę vedančių metodų. Buda visuomet drąsino mokinių kritišką vertinimą, kviesdamas patikrinti ir patiems įsitikinti, ar jo mokymai dogmatiški, ar iš tiesų išlaisvinantys.
Lietuvą Zen mokymas pasiekė 1990 m. Budizmas Lietuvoje turbūt yra mažiausiai žinomas tikėjimas. Nevartosime žodžio religija, nes giliau su budizmu susipažinę žmonės nelabai mėgsta šį terminą. Budizmas – tai gyvenimo būdas. Šiuo metu pasaulyje yra apie 400 mln. budistų. Sukurti budistų bendruomenes (sangha) – vienas pagrindinių tikinčiųjų tikslų, Lietuvoje jos egzistuoja tarsi šešėlyje. Žiniasklaida kalba apie Paulių Normantą ir Anapilin išėjusią Jurgą Ivanauskaitę, tačiau daugiau apie budistus beveik niekas nieko nežino. Kodėl? Turbūt čia „kalčiausia“ šio tikėjimo filosofija. Nesiafišuoti. Tiesiog tikėti ir praktikuoti.
Dzenbudizmo pratybas atsiskyrime Vepriuose vedė du Mokytojai. Liepos 17 – 24 d. – Dharmos mokytojas Hjon Gak Sunimas, kuris šiuo metu yra Hvua Gje Sa (Hwa Gye Sa) šventyklos, esančios Sam Gak Sano kalnagūbryje prie Seulo (Pietų Korėja), kuriai jau 500 metų, Dzeno padalinio Vyriausiasis mokytojas, vadovaujantis Norvegijos dzeno mokytojas ir Oslo dzeno centro abatas. Azijoje ir daugelyje Vakarų šalių jis yra labai populiarus paskaitininkas. Liepos 24 – 31 d. mokymus vedė Dharmos meistras Andzej Piotrowski, vadovaujantis Lietuvos Kwan Um Zen mokyklos bendruomenėms.
Pasak Vytauto Smirnovo, kuris šiuose atsiskyrimuose dalyvauja penktus metus iš eilės, praktika buvo griežtoka. Kiekvieną dieną nuo 4 iki 22 val. vykdavo 108 nusilenkimų, giedojimo, sėdėjimo, kongų, pasivaikščiojimo praktikos, Zen meditacijos atmerktomis akimis, ir tik trumpos pertraukėlės buvo skirtos pavalgyti, išsimaudyti, truputį pailsėti. „Atsiskyrimo metu giliai pažvelgi į savo vidų, pradedi suprasti, kad nuo savęs nepabėgsi, atsisakai senų įpročių, sąlygotumų, prisirišimų“, - dalijosi patirtimi Vytautas. – „Tiesiog atsibundi iš gilaus miego – atrandi save. Ir protas darosi aiškus, o centras tvirtas, tuomet sugebi lengviau atjausti ir mylėti.“ Vytautas sako, kad šis praktikavimo būdas jam priimtinas. Zenbudizmu jis pradėjo domėtis nuo 2006 m., kai susipažino su vienuoliu iš Korėjos Bo Haeng Sunim, mums gerai žinomu pasaulietišku Kęstučio Mačiulyno vardu. „Nesvarbu, ar tu esi budistas, ar krikščionis, ar dar kokios kitos religijos atstovas – svarbiausia nuoširdžiai tai praktikuoti kasdien bent po vieną valandą“, - pabrėžia Vytautas. –„Tuomet baigiasi savęs apgaudinėjimas ir atsiranda atsakomybė bei sąžiningumas prieš save patį.“
Rūta atsiskyrimo praktikoje dalyvavo 3 dienas – ir jai tai didelis pasiekimas, nes, iš tiesų, tai sunki ir griežta praktika, reikalaujanti daug fizinių jėgų, ištvermės ir kantrybės.
Neparagavęs cukraus, nesuvoksi žodžio „saldu”, neparagavęs druskos, nesuvoksi žodžio „sūru”. Niekas negali to padaryti už tave, nes turi tai padaryti pats. Tokia ir Zen praktikų esmė. Proto išvalymas ir sugrįžimas į savo tikrajį „aš“.
Mindaugas iš Zapyškio:
