Kelionė į save

Joga – tai vidinis susiliejimas į kūno, dvasios ir proto harmoniją. Tai dvasinio tobulėjimo kelias, kelias į savęs realizaciją. Jogą gali praktikuoti visi, tačiau ne kiekvienas suranda šį kelią į sveikesnį, laimingesnį ir dvasingesnį gyvenimą. Dažnas net nesusimąsto, kad tai gali pastūmėti į tolimesnius dvasinius ieškojimus. Vieni norėtų, bet galvoja, kad nesugebėtų. Kitų manymu joga – tai tik įvairūs įmantrūs fiziniai pratimai, kuriuos fiziškai sunku atlikti. Visi žinome, kad fizinius pratimus rekomenduoja visos sveikos gyvensenos būdo sistemos, bet jogos pratimai yra unikalūs. Jogai jau seniai suprato, jog tinkami pratimai skirti ne išvystyti raumenis ir išnaudoti jų jėgą, bet švelniai išmankštinti ir atgaivinti kūną, o svarbiausiai - stimuliuoti medžiagų apykaitą iki kiekvienos mažiausios ląstelės. Taip pamaitinami audiniai, pašalinamos atliekos ir gyvybiniams organams sugrąžinamas prarastas veiksmingumas bei atkuriama medžiagų apykaita. Tačiau joga nėra vien tik fiziniai pratimai  – mūsų kūnas esantis tam tikrose padėtyse. Galima užsiimti žymiai gilesne joga, paremta skirtingų energijų bei būsenų jutimu ir valdymu.

 
Joga – tai seniausia asmeninio tobulėjimo sistema, paremta penkiais principais: fiziniais pratimais (asana), kvėpavimo pratimais (pranayama), atsipalaidavimu (savasana), tinkama mityba (vegetarizmas) bei pozityviu mąstymu (gili filosofija, meditacija). Senovės jogai suvokė žmogaus tikrąją prigimtį ir žinojo, ko žmogui reikia, kad jis gyventų harmonijoje su savimi ir supančia aplinka. Tikriausiai labiausiai žmogus trokšta būti laimingas. Tai įmanoma tik jaučiant savo buvimo čia ir dabar būseną, kurioje telpa viskas: pasitikėjimas, ramybė, džiaugsmą, besąlyginę meilę ir palaimos būsena. Tačiau mintys ir nesibaigiantys norai, siekiant materialinių vertybių, mus įtraukia į savo iliuzijų pasaulį ir mes nesijaučiame laimingi. Protas sukuria gyvenimo scenarijų  ir mes prarandame savo dvasią, nes mūsų protas pastoviai kovoja, pyksta, pavydi, įrodinėja. Jis nemoka klausytis. Jis neigia. Atsiradęs neigimas griauna žmogaus vidinį pasaulį, ardo jo fiziologiją. Žmogus paskęsta kasdieniuose rūpesčiuose, neišsprendžiamose problemose, beprasmiškuose siekimuose, kol pagaliau praranda sveikatą, ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Gyvenimas tampa nesibaigiančių problemų ratu. Ir mes pradedame kaltinti kitus - žmoną, vyrą, viršininką, draugus, valdžią. Tik ne save.  Vadinasi, daug ko turime pasimokyti, eidami dvasinių ieškojimų keliu. Svarbiausia išmokti pasitikėti išoriniu pasauliu, priimant viską į save natūraliai, kaip vaikui – neneigiant ir nekritikuojant. Tiesiog gal dar neatėjo tam laikas. Išmokti suvokti gyvenimą ne protu, o dvasia, jaučiant šventraščių atspindžius asmeniniais ir nepakartojamais išgyvenimais savo viduje.

Joga – tai darbas su savo protu. Tai suvokė žmonės prieš daugelį tūkstančių metų. Protas  niekada nenustos norėti ir mes laimingi būsime tik tada, kai išmoksime paleisti savo iliuzijas ir priimti gyvenimą tokį, koks jis mums duodamas. Mes gauname ne tai, ko norime, o tai, ko mums reikia. Ir tik dvasinės praktikos bei gilūs išgyvenimai mums gali padėti transformuoti savo protą. Užuot aklai įsikabinę į savo troškimus, turime išmokti įsiklausyti į situaciją, atrasti dvasinį mokytoją savyje. Medituokime, mokykimės pajausti gyvybinę energiją ir ja užpildyti kiekvieną kūno dalelę. Kai keisimės mes - keisis ir mūsų protas. Kai gyvensite ne tik dėl savęs – pradėsite savo dvasinės asmenybės kūrimą. Tik išmokę mylėti, pritrauksime meilę į savo gyvenimą, išsiugdę pasitikėjimą savimi, tapsime savo gyvenimo šeimininkais, atsikratysime nerimo ir baimių. Joga padės išsiigdyti tokias savybes, apie kurias, net nesvajojome. Ir tuomet mums atsivers naujas pasaulis, daug spalvingesnis ir dvasingesnis gyvenimas.

Joga – tai kelionė į save, į savo dieviškąją prigimtį. Kai mus pradeda tenkinti vis paprastesni gyvenimo dalykai: paprastas maistas, paprasti drabužiai, paprasti daiktai. Kai pasivaikščiojimas gamtoje ar mėgiamas darbas teikia didelį malonumą. Kai nevargina kasdienė buitis ar pagalba kitam žmogui. Mes turime daug daugiau nei prieš mus gyvenę žmonės, bet nesijaučiame laimingi. Proto ir technologijų pasaulyje nutolome nuo savo esybės. Ir tik atradę jogos praktikų kelią, mes išmoksime klausytis savo širdies, mes tapsime savo gyvenimo ir dvasinės asmenybės kūrėjais.