baneris leidinys

Senovės rytų filosofų nuomone žmogus susideda ne vien iš fizinio - materialinio kūno. Jį gaubia kiti subtilūs kūnai: eterinis, astralinis, mentalinis, dvasinis, kosminis ir nirvaninis. Jų visuma sudaro bendrą energetinį lauką - aurą. Taigi, kaip ir fizinio kūno veiklai, taip ir subtiliųjų mūsų kūnų gyvybingumui būtina energija. Ne vien duona žmogus gyvas.

Fizinis kūnas - matomas žmogaus kūnas, jaučiamas jutimo organais. Be jo negali egzistuoti gyvybė ir kiti subtilieji kūnai. Skirtingai nei astralinis ar dvasinis kūnas, fizinis kūnas yra laikinas. Jis negali gyventi amžinai. Šis kūnas gyvena tik tol, kol gali dirbti jo organai, tad nereikėtų jo sureikšminti ar skirti jam pernelyg didelę reikšmę. Kol mes puoselėjame šio kūno grožį, kuris, deja, laikinas, sutrikus nors vienam mūsų subtiliajam kūnui, jis tuoj pat sudarkomas ligų.Tada mes kaltiname kitus, bet ne save patį, grimzdami į depresiją.

Eterinis kūnas - subtilesnis, tačiau panašus į fizinį. Jis traukia gyvybinę energiją per saulės rezginio čakrą ir siunčia į fizinį kūną. Eterinį kūną sudaro šviesos spinduliai, sklindantys iš fizinio kūno. Jei žmogus sveikas, spinduliai atrodo tiesūs, o jei yra sutrikimų, jie susiraizgo, išlinksta. Medžiai, gėlės bei augalai, kurie turi panašius į mūsų eterinius kūnus, gali papildyti mūsų energijos atsargas. Tikriausiai jums gera sėdėti atsirėmus į medį, uostyti gėlių kvapus ir jais mėgautis. Priešingai, buvimas prie elektros prietaisų - kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir televizorių gali sukelti neigiamą poveikį, nes jie aplink jus užblokuoja energijos elektromagnetinį lauką. Taip atsitinka dėl didelio aparatų skleidžiamo elektromagnetinio spinduliavimo.
 
Astralinis kūnas - tai emocijų kūnas, pergyvenimų, norų, nuotaikų ir baimių talpykla. Norai ir baimės taip stipriai įtakoja mūsų gyvenimą, kad tiesiog apsprendžia asmenybės gyvavimo fizinį planą. Skirtingai nuo eterinio kūno, jis gali savarankiškai funkcionuoti, nes yra sąmonės nešančioji sudedamoji dalis. Pavyzdžiui: sapnai, meditacijos, klinikinė mirtis. Astralinis kūnas - energetinis apvalkalas, saugantis sielą nuo daugelio pavojų, kaip moters kūnas saugo ir maitina kūdikį savo įsčiose. Siela „kalba“ tik jausmu, kurį dažnai vadiname „širdies skausmu“. Tai ne širdies, tai sielos skausmas. „Išgirskime“ savo jausmus, nes jie pranašauja ne tik kūno, bet ir sielos ateitį. Šis kūnas yra tampriai susijęs su psichika. Jį pajusti gali tik žmonės, turintys ekstrasensorinių sugebėjimų. Šio kūno išlavinimas gali duoti aiškiaregystės, aiškiagirdystės, psichometrijos (nuotolinio matymo) sugebėjimus.

Mentalinis kūnas - tai dvasios ir materijos pasaulių susitikimo vieta. Tai minties, mąstymo kūnas. Mylintis ir palaimingas yra žmogus, pasiekęs šią čakrą. Išorinė šio kūno ir čakros potencija yra sveika psichika, svajonės ir vaizduotė. Šis kūnas turi daugybę vidinių galių: telekinezė, hipnozė, telepatija, vizija, intuicija, daugelis kitų dalykų ir pagaliau meilė. Mentaliniame kūne matoma ne tik praeitis, bet ir ateitis. Tai vidinis sąmoningumo pasaulis. Šv. Augustinas yra sakęs, kad dvasingumas prasideda, kai siela atsigręžia į save. Kuo giliau žmogus yra savo vidinės būties viduje, tuo didesniu stebuklu jis tampa tiems, kurie vis dar yra paviršiniuose sluoksniuose. Todėl visi jo darbai mums atrodys stebuklingi. Mes neturime priemonių patikrinti šių dalykų, nes nežinome ketvirtojo kūno dėsnių. Tuo pagrįsta magija ir stebuklai: jie yra nežymūs ketvirtojo kūno ūgtelėjimai.

Dvasinio kūno dėka žmogus gauna aukščiausios kosminės energijos. Kaip organizmas yra individas fiziniame pasaulyje, taip siela yra individas dvasios pasaulyje. Žmogaus siela atspindi visus jo polinkius. Ji yra charakterio ir asmenybės šaltinis. Siela su savimi atsineša karmą iš praėjusių gyvenimų. Dvasinis kūnas labiausiai susietas su mūsų širdimi. Kadangi jausmai kyla iš šio kūno, dažnai sakome, kad „jaučiame širdimi“. Tai jausmų, pomėgių, skonių, vertybių kūnas, parodantis, kokie mes esame. Šis kūnas labai pažeidžiamas - neigiami jausmai gali tapti ligų priežastimi. Asmuo įsisąmoninęs šį kūną gali pasakyti „Aš esu”, turėdamas omenyje ne ego, o giliausią savo dvasinę prigimtį. Jis gali pasakyti, kad pažino save, pažino save kaip amžiną ir nesukurtą dvasią. Po šio kūno įsisąmoninimo belieka pažinti tik kosminę realybę.

Nedaug individų per visą Žemės civilizacijos laikotarpį yra pažinę save kaip kosminę realybę, neatsietai nuo visko kas gyva ir negyva, kas matoma ir kas paslėpta. Toks žmogus klausiamas, kas tu esi, nesako „Aš esu”, o sako „yra”, turėdamas sąmonėje tai, kad viskas kas yra, yra jis. Šiame kūne sąmoningas individas gimsta ir miršta sąmoningai, pats pasirenka gimimo vietą ir laiką.

Gal tik keletas asmenybių be būties arba egzistencijos pažino ir nebūtį. Tai Gautama Buda, Bodchidharma, Krišna, Ošo. Jie paliko ne tik prisirišimą prie individualios sielos, bet ir prie kosminio kūno. Toks žmogus net nesako „yra”, nes jis greta būties pažino ir priėmė ir nebūtį, greta „yra” ir „nėra”, greta gyvenimo ir šviesos – mirtį ir tamsą. Tokia asmenybė, palikdama egoistišką individualumą ir asmeniškumą ištirpsta aukščiausiame sąmoningume skleisdama visiems begalinę meilę. Septintasis kūnas yra ne kūnas - tai nekūniškumo būsena, nematerialumo būsena. Tai aukščiausia būsena, kurioje nelieka nieko.

Asta Gvildienė

Comments are now closed for this entry

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos