Sima BURKŠAITYTĖ

Broniaus Markausko, LR žemės ūkio rūmų pirmininko, komentaras dėl kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statybos.
Kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statybos tema kalbama jau seniai. Tačiau pastaruoju metu visi, pirmiausia, žinoma, patys pieno gamintojai, pripažįsta, kad reikalas tam galutinai pribrendo. Visų pirma, dėl katastrofiškai nukritusios pieno supirkimo kainos. Antra, valdžios institucijos, nematydamos kitų būdų, kaip padėti beviltiškoje padėtyje esantiems pieno gamintojams, taip pat sutinka gana svariai prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo. Be to, tikimasi, kad tai padės pakeisti pieno perdirbimo įmonių ir prekybos tinklų požiūrį į žaliavos gamintojus.

Prieš keletą dienų Žemės ūkio rūmuose buvo susirinkę stambiausių Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvų atstovai (jų jungiami pieno gamintojai per dieną pagamina 1100 tonų pieno). Jie patvirtino savo apsisprendimą dalyvauti šio projekto įgyvendinime. Artimiausiu metu žadama susitikti su Latvijos pieno gamintojų kooperatyvais ir pasiūlyti jiems prisidėti prie projekto.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas rengia studiją, kuri turėtų atsakyti į klausimus dėl tokios įmonės statybos pagrįstumo. Taip pat pasiūlyti geriausią įmonės valdymo modelį, ištirti galimybę šio projekto įgyvendinime dalyvauti stambioms ir gerą vardą turinčioms pasaulinėms pieno perdirbimo kampanijoms.
Formuojasi nuomonė, kad tai turėtų būti gana stambi pieno perdirbimo įmonė, per dieną perdirbanti 1500 tonų pieno ir orientuota į šiuolaikiškų produktų gamybą eksporto rinkoms. Laiko atžvilgiu įmanoma, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms kooperatinė pieno perdirbimo įmonė galėtų būti pastatyta per 18–20 mėnesių.
Ūkininkų pieno perdirbimo įmonė Lenkijoje
Kaimyninėje Lenkijoje  yra daug stambių pieno perdirbimo įmonių, kurios kooperatiniu  pagrindu priklauso ūkininkams. Viena iš tokių - “Mlekpol” - esanti už 200 km nuo mūsų rajono. „Draugo“ laikraščio žurnalistams teko artimiau susipažinti su minėtos įmonės veikla. “Mlekpol” įmonės prezidentas Edmund Borawski pristatė įmonės valdymą. Pieno perdirbimo gamyklos savininkas yra apie kelis tūkstančius ūkininkų jungiantis pieno kooperatyvas. Kiekvienas ūkininkas valdo atitinkamą dalį gamyklos pajų, apskaičiuotą pagal pristatomą pieno kiekį į gamyklą. Tai pajaus dalis, kurią ūkininkas įsipareigoja įsigyti iškart stojant į kooperatyvą, arba per tam tikrą laiko tarpą, jei ūkininkui yra finansinių sunkumų, galima daryti užskaitą tiekiamu  pienu. Sugalvojus išstoti iš kooperatyvo pajaus dydis grąžinamas. Visi kooperatyvo nariai – pieno ūkiai – suskirstyti pagal geografinį išsidėstymą - tai apie du šimtus įvairaus dydžio pieno ūkių. Minėtas teritorinis junginys ketverių metų kadencijai išrenka vieną įgaliotą asmenį-deputatą. Vėliau deputatų susirinkime išrenkama 25 asmenų valdyba. Ši valdyba išsirenka administracijos vadovą- prezidentą, kuris suburia visą administraciją. Tokio modelio veikianti žemdirbių pieno įmonė „Mlekpol“ šiuo metu perdirba pieno per dieną tiek, kiek perdirba Lietuvos perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris“ ir „Pieno žvaigždės“ kartu sudėjus. Žaliavinio pieno supirkimo kainos kooperatyvo nariams yra nustatomos pagal tuo metu rinkoje galiojančias kainas. Įmonės prezidentas užtikrino, kad jų mokama kaina kooperatyvo nariams visada patenka į trejetuką dominuojančių kainų Lenkijos pieno rinkoje. Tačiau metų gale paaiškėjus įmonės pelnui, per paskutinius tris metų mėnesius pakeliant pieno supirkimo kainą, išdalinamas įmonės pelnas kiekvienam kooperatyvo nariui proporcingai pagal pristatytą  pieno kiekį. Toks gale metų priedas vidutiniškai būna nuo 12 iki 15 centų už kiekvieną pristatytą pieno litrą. Paklausti, ar nenorėtų priimti Lietuvos ūkininkų į kooperatyvą, atsakė, kad tokią galimybę mielai svarstytų, jeigu  atsirastų besikreipiančių ir jeigu tokiam žingsniui pritartų jų valdyba.
Būsima Lietuvos ūkininkų pieno kooperatyvo perdirbimo įmonė galėtų įdiegti  kaimyninėje Lenkijoje gerai pasitvirtinusią patirtį.