Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių.
Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“
Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“
Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą.“ (Jn 14, 1–7)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome Evangelijos ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos Paskutinės vakarienės metu prieš kančią.
Jėzus kalba savo mokiniams apie savo misiją, kuri bus įvykdyta jo mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą slėpiniu.
Tačiau mokiniai ne iškart suprato jiems skirtus mokymus. Pirmasis Jėzaus kalbą pertraukė apaštalas Tomas, norėdamas patikslinti kelią, kuris veda į Tėvo namus.
Ta proga Jėzus ištaria garsiąją frazę, skirtą visų laikų žmonėms: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
„Aš esu gyvenimas,“ – sako Kristus. Jis yra gyvenimo šaltinis, kelionė į gyvenimą ir gyvenimo stiprybė.
Mes jokiais žodžiais nesugebėtume nusakyti tos tikrovės. Atrodytų, paprastas tvirtinimas Jėzaus lūpose įgauna svaiginančią prasmę: žmogaus paslaptis gali būti išaiškinta tik drauge su Dievo paslaptimi.
Mūsų gyvenimas gali būti suprastas tik kartu su Kristaus gyvenimu, ir visa mūsų egzistencija susiveda į vieną lygtį: Dievo buvimas tolygus mūsų buvimui, ir jei nėra Dievo, nėra ir mūsų.
Beje, yra ir kita šios lygties pusė, kurią dažnai mini mistikai: jei nebūtų mūsų, kas paliudytų Dievą?
Jei Visata egzistuotų be sąmoningų stebėtojų, ji būtų tarsi neperskaityta knyga tamsiame kambaryje. Žmogus yra tas būties taškas, kuriame nebyli materija įgauna balsą padėkai ir šlovinimui.
Tam tikra prasme mūsų egzistencija yra Dievo būdas „pamatyti save“. Tad lygtis veikia į abi puses: mes esame įrodymas, kad Šaltinis egzistuoja.
Mokytojo Eckharto (+1328) mintis, kad „Dievas negali be manęs apsieiti taip pat, kaip aš be jo“, nėra puikybė, o suvokimas, kad meilė pagal savo prigimtį reikalauja „kito“, į kurį galėtų būti nukreipta.
Vadinasi, mūsų gyvenimas nėra atsitiktinumas, o būtina Dievo meilės saviraiškos dalis.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Arūnas iš Ringaudų:
