Mokytojos atostogoms besibaigiant, leidausi į kelionę po Suvalkiją. Norėjosi pasekti Vinco Kudirkos gyvenimo pėdsakais ir geriau pažinti asmenybę, kurią daugelį metų pristatau savo mokiniams. Atrodė, kad šįkart tiesiog papildysiu ir pagilinsiu savo, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, žinias apie Lietuvos tautinio atgimimo veikėją. Tačiau Kudirkos Naumiestyje istorija netikėtai pasisuko kita kryptimi. Atvykusi ieškoti Kudirkos, atradau Širvintą – miestą, kurio šiandien nebėra.
Kelionės metu aplankiau Vinco Kudirkos gimtinę Paežeriuose, pasivaikščiojau po Šakių centrą, kuriame daktaras Vincas Kudirka dirbo gydytoju, pagarbiai nusilenkiau tautos žadintojui Meištų kapinėse. Galiausiai Kudirkos Naumiestyje aplankiau Vinco Kudirkos muziejų ir išklausiau gidės pasakojimą.
Būtent čia mano dėmesį patraukė liepos mėnesį atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“. Joje pasakojama pasienio Rytprūsių miesto Širvintos (vok. Schirwindt) istorija. Miesto, kuris kadaise buvo visai šalia Kudirkos Naumiesčio ir su juo gyveno tarsi dvynys. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Širvintą ir Kudirkos Naumiestį siejo glaudūs kasdieniai ryšiai. Juos jungė prekyba, šeimos, kultūrinis ir religinis gyvenimas, o valstybinė siena netrukdė žmonėms bendrauti. Miestus skyrė tik Širvintos upė. Šiandien jos reikšmė visai kitokia – čia eina Lietuvos ir Rusijos siena.
1944 metais sovietų kariuomenei subombardavus Širvintą, miestas buvo visiškai sunaikintas ir niekada nebeatstatytas. Pokariu jo plytos ir kita statybinė medžiaga buvo panaudotos atstatant Kudirkos Naumiestį. Šiandien buvusio miesto vietoje – Kaliningrado sritis ir karinis poligonas, o tiltą per Širvintos upę, ties valstybės siena, juosia spygliuota viela.
Įdomu, kad Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio ryšiai buvo svarbūs ne tik kasdieniame gyvenime. Spaudos draudimo metais per Širvintą driekėsi nelegalios lietuviškos spaudos gabenimo keliai. Taigi upė ir siena, kurios šiandien atrodo kaip griežta riba, anuomet žmonių gyvenimo ir lietuviško žodžio sklaidai nebuvo neįveikiama kliūtis. Ekspozicijoje galima pamatyti knygnešių gyvenimo veiklos pristatymą.
Muziejaus ekspozicija „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“ pristato istorines fotografijas, vaizdo įrašus, kasdienius žmonių buities daiktus, galima išgirsti autentiškų pasakojimų. Visa tai leidžia į praeitį pažvelgti ne iš istorijos vadovėlio puslapio, o paprasto žmogaus akimis.
Ypač mane sudomino mokytojo ir kraštotyrininko Antano Spranaičio asmenybė. Nuo mažens Širvintos paveldu besidomėjęs vyras per kelis dešimtmečius sukaupė reikšmingą kolekciją, kurią iš pradžių laikė tiesiog garaže. Šiandien, Antano Spranaičio artimųjų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, dalis šio unikalaus rinkinio eksponuojama muziejuje. Jo pradėtą darbą tęsia sūnus Darius Spranaitis ir marti – prancūzų tarptautinio radijo žurnalistė Marielle Vitureau, toliau tyrinėjantys Širvintos istoriją ir viešinantys sukauptą medžiagą.
Sovietmečiu Antanas Spranaitis su žmona ir sūnumi keliavo po tuometę Kaliningrado sritį – buvusį Rytprūsių kraštą, kuriame sparčiai nyko, o neretai ir sąmoningai buvo naikinamas vokiškasis paveldas. Šeima rinko išlikusius, tačiau anuomet mažai kam reikalingus daiktus: namų apyvokos reikmenis, indus ir kitus kasdienio gyvenimo liudijimus. Tarp jų buvo ir daiktų, pasakojančių apie Širvintos gyventojų gyvenimą.
Kolekcija ilgainiui pildėsi ir pačių buvusių širvintiškių dėka. Ryšius su Spranaičiais užmezgę žmonės, po Antrojo pasaulinio karo repatrijavę į Vokietiją, perduodavo šeimos relikvijas – fotografijas, asmeninius daiktus ir kitus prisiminimus. Taip į Spranaičių rankas patekę daiktai išsaugojo tai, ko nebeliko pačiame mieste – jo žmonių kasdienybę ir atmintį. Taip daiktai, kadaise buvę tiesiog kasdienio gyvenimo dalimi, šiandien tapo istorijos liudytojais. Jie padeda iš naujo atkurti miestą, kurio nebegalima aplankyti, bet kurio atmintis dar gyva.
Tačiau labiausiai sukrėtė muziejaus gidės papasakota buvusio širvintiškio Hermano Wiesbergerio istorija: 1945-aisiais jis leidosi į kelionę namo, į Širvintą, tikėdamasis dar kartą pamatyti gimtąjį miestą. Tačiau kelionė virto dvejus metus trukusiu išbandymu: Wiesbergeris buvo sulaikytas, tardomas, įkalintas ir priverstas dirbti. Ilgą laiką jam teko įrodinėti, kad nori tik vieno – grįžti namo. Galiausiai išsilaisvinęs ir pasiekęs Širvintą, vyras vietoj gimtojo miesto rado tik griuvėsius. Jo ištarti žodžiai „Noriu namo, į Širvintą“ tapo ekspozicijos pavadinimu. Šie žodžiai, man atrodo, peržengia vieno žmogaus istorijos ribas. Jie kalba apie nenugalimą žmogaus ilgesį savo namams, miestui, vietai, kurioje yra jo gyvenimo šaknys.
Širvintos likimą paženklino du totalitariniai režimai – nacistinis ir sovietinis. Buvo sunaikinti ne tik pastatai. Buvo išardyta miesto bendruomenė, nutrauktas žmonių gyvenimas, ištrinta pati miesto kasdienybė. Tačiau veiklių ir empatiškų žmonių dėka išsaugota tai, ko nebegalima rasti pačiame mieste – žmonių prisiminimai, fotografijos, daiktai ir pasakojimai. Gal todėl ši istorija šiandien skamba ypač skaudžiai. Žvelgiant į Ukrainą, kur Rusijos karas naikina miestus, žmonių namus ir kultūros paveldą, Širvintos likimas nebėra vien tolima praeitis. Istorija primena, kad sunaikinti galima pastatus, gatves ir net ištisus miestus, tačiau žmonių noras sugrįžti namo ir išsaugoti savo vietos atmintį yra daug sunkiau sunaikinamas. Galbūt todėl taip svarbu saugoti net ir mažiausius praeities liudijimus – seną fotografiją, laišką, indą, šeimos daiktą ar žmogaus pasakojimą. Iš jų galima iš naujo sudėlioti tai, ko nebeliko.
Į Kudirkos Naumiestį išvykau ieškoti Vinco Kudirkos pėdsakų. Grįžau su dar viena istorija – apie miestą, kurio šiandien nebėra. Ir su mintimi, kad kartais miestą galima prarasti, bet jo atminties – ne. Širvintos nebegalima aplankyti. Tačiau ją galima atrasti iš naujo – fotografijose, išsaugotuose daiktuose, žmonių pasakojimuose ir atmintyje. Tam tereikia atrasti laisvą pusdienį ir nuvykti į Kudirkos Naumiestį, užsukti į Vinco Kudirkos muziejų ir leisti istorijai prabilti.
Ramunė Cibulskienė,
Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Dainius iš Išdagų:
