Pirmadienį Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta kardiochirurgijos pradininko, habil. dr., profesoriaus Arimanto Dumčiaus knyga „Dumčiai: kilmė, giminystės ryšiai, veikla“. Jos autorius į Šakius atvyko ne vienas, su savo bendražygiais – bibliofilu, kolekcininku Vidmantu Staniuliu,  kilusiu nuo Sintautų, ir Lietuvos kariuomenės kūrėju dim. mjr. Gediminu Reutu.

Pristatydamas knygą, kuriai skyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, A. Dumčius paaiškino, kodėl ją pradėjo nuo baltų genčių istorijos. Pasak jo, turime žinoti Lietuvos istoriją, būtent Sūduvos krašto, nes apie sūduvius ir galindus visiškai nemini šiandieniniai naujausi istorijos vadovėliai, o būtent iš jų kilo lietuvių gentis. Profesoriaus teigimu, tai išsamiai aprašė akademikas Eugenijus Jovaiša trijuose „Aisčių“ tomuose.

„Lietuvių gentis kitų giminingų genčių fone tapo vyraujančia todėl, kad turėjo tvirtesnę etno psichologiją  ir geriau organizuotą valdymo sistemą. Susiskaldę kunigaikščiai vienijosi į bendrą konfederaciją. Kitos gentys – prūsai, sūduviai, jotvingiai – prie lietuvių. Jos tarpusavyje puikiausiai susikalbėdavo indoeuropiečių tarme. Kunigaikštis Ringaudas, o po to jo sūnus Mindaugas įkūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK)“, – kalbėjo A. Dumčius, pabrėždamas, kad „LDK vyravo du dialektai – Vilniaus (rytų aukštaičių tarmės pagrindu, taip vadinama lietuvių kalba) ir „žemaičių“ kalba, kuri rėmėsi pietų-vakarų aukštaičių tarmės pratarme“.

Pasak profesoriaus, vėliau šviesuoliai Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt. bei Dumčių giminės atstovai, kilę iš Sūduvos krašto, kažkurį laiką išvengusio Rusijos okupacijos, tobulino lietuvių kalbą. Ne veltui gryniausia lietuvių literatūrine kalba šiandien yra laikoma zanavykų (Šakių krašto) ir veliuoniškių šnektos.

„Šiandien lietuvių kalba patenka į pasaulio kalbų dešimtuką, kaip išlaikiusi indoeuropiečių kalbų pagrindą. Ji tokia išliko todėl, kad lietuvių gentys buvo tam tikroje izoliacijoje, niekada jų neužkariavo nei totoriai, nei kryžiuočiai-kalavijuočiai. Todėl šiandien turime gryną indoeuropiečių prokalbės tipo kalbą, kurio židiniu laikoma Sūduva“, – didžiavosi A. Dumčius, cituodamas filosofą Imanuelį Kantą, kuris rašo, kad jokia kita pasaulio kalba nėra tiek gavusi pagyrimų, kiek lietuvių kalba su savo savita gražia ir aiškia fonologija, mažybinių-maloninių žodžių gausa, kurių tiek neturi nė viena kita pasaulio kalba.

Profesoriaus manymu, mokiniai banalokai žino Lietuvos istoriją, Lietuvių tautos ir Lietuvių genties formavimosi istoriją, todėl tai mokyklose turėtų būti akcentuojama labiau.

Kalbant apie Dumčių giminę, kuri gyveno Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonuose bei Kaune, knygoje pateikiamos pagrįstos jos kilmės iš prūsų-sūduvių arealo ištakos. Dumčiai yra XVIII a. gyvenusių dviejų brolių – Mykolo iš Šakių rajono Paežerėlių parapijos Eiciūnų kaimo ir Tomo iš Sintautų parapijos Mockupių kaimo – palikuonys. Taip pat sudarytos dažnai „dumčinėmis“ vadinamų Dumčių gyvenviečių, esančių Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonuose, žemėlapis, Dumčių giminės genealogijos schema. Iš Dumčių kilę nemažai Lietuvos šviesuolių – daugiausiai mokytojų, kunigų, karininkų, ūkininkų ir visuomenės veikėjų, kurie, nors ir nukentėjo nuo okupacijų, visais laikais prisidėjo prie lietuvių tautos, kalbos, raštijos ir krikščioniškos dvasios gyvybingumo stiprinimo. Profesorius prisiminė, kad vienkiemiuose, kur gyveno Dumčiai, buvo įkurtos mokyklos, kuriose mokė daraktoriai, o vėliau net ir valdiškos mokyklos.

Susitikimo metu A. Dumčius kiekvienai rajono bibliotekai, kultūros centrams ir renginio svečiams įteikė po savo knygą kaip dovaną ateities kartoms. Renginyje netrūko padėkų ir gražių atsiliepimų, skirtų knygos autoriui ir jo bendražygiams.