Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1918 m. vasario 16 d. į Štralio namus dvidešimt Lietuvos tarybos narių susirinko pasirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo akto, įteisinusio nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Aktas pasirašytas 12.30 val., o po to signatarai greičiausiai nusileido papietauti į apačioje buvusią arbatinę, nes ir po to posėdžiavo iki vėlumos. Lietuvos tarpukaris dažnai vadinamas aukso amžiumi, tačiau iš provincijos kilusių aukščiausių šalies vadų stalas dažnai atrodė net per kukliai...

 

102 metams praėjus nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo restoranas „Kuchmistrai“ ragauti istorijos ne tik gurmanus, bet ir Šakių krašto signatarus, kuriuos įkūnijo Zanavykų teatro aktoriai (režisierė Gražina Guzovijienė), padėjusius sukurti iškilmingą nuotaiką. Vyskupą Justiną Staugaitį (Vaidotas Sakalauskas), Saliamoną Banaitį (Bernardinas Vainius) su žmona Marijona (Rima Rauktienė) bei Joną Vailokaitį (Mindaugas Mekšriūnas) su žmona Aleksandra (Rugilė Guzovijūtė Mekšriūnienė) ir kitus garbius svečius pasitiko restorano įkūrėjai Lina ir Arūnas Tarnauskai bei restorano kuchmistras, pasidalinęs žiniomis apie galimą tuometinės inteligentijos valgiaraštį.

Signatarams buvo pristatytas penkių patiekalų meniu pagal tarpukario tendencijas. Tą savaitgalį jį išbandyti galėjo visi restorano svečiai. Užkandžiui buvo pasirinkta tuomet mėgta silkė. Ją kuchmistras patiekė su starkos padažu ir šutintomis daržovėmis. Toks pasirinkimas leido pademonstruoti alkoholio, kaip prieskonio, išskirtinumą, kada pats alkoholis išgarinimas ir lieka vien skoninės savybės. Pasak gastronomijos istorijos tyrinėtojų, tuomet sriuba buvo būtinas patiekalas tiek ant valstiečių, tiek ant pasiturinčiųjų stalo, tad žiemiškai popietei buvo pasirinktas LDK laikus menantis kiaulienos kumpio, alaus ir ruginės duonos sriubos receptas. Meistriškumą kuchmistras demonstravo ir kantrybės reikalaujančiu karštu patiekalu – lėtai troškintu jaučio žandu su keptų krienų padažu, moliūgais ir serbentais. Pasirinkti vietiniai ingredientai signatarams turėjo priminti tėviškėje pamiltus skonius. Šokoladinis triufelis su karameliniais sausainiais – desertas, atitinkantis aukštosios gastronomijos reikalavimus, puikiai pabrėžė progos išskirtinumą. Penktu patiekalu laikyta rinktinė arbata ir kava, tačiau šeimininkai nepraleido progos pavaišinti svečius ir lietuvišku midumi – garbingiausius kunigaikščių laikus menančiu gėrimu, kuris iš šių dienų verčia didžiuotis krašto praeitimi.

Kulinarinio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas pasakoja, kad būtent tarpukaris tapo intensyvesnio lietuvių gastronominio raštingumo formavimosi laikotarpiu, kurį, manoma, iš dalies paskatino Lietuvos valstybės atkūrimas. Mat tuomet vis daugiau žmonių galėjo (ir pradėjo!) domėtis maisto kultūra – lietuvių kalba pasirodė ne viena gastronomijos knyga, pasižymėjusi ne tik receptų gausa, bet ir praktiškais patarimais.

„Tarpukariu, kaip ir XIX amžiuje, Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje) restoranų virtuvėse vis dar dominavo prancūziškoji gastronomija. Tačiau buvo pakankamai gyvas ir vietinis, aukštosios LDK dvaro virtuvės sluoksnis, kiek stipresnis Vilniuje. Tuo pat metu Klaipėdoje buvo ryški ir vokiškos gastronominės tradicijos įtaka. Valgant namuose, privačiai, net prezidentų ir ministrų šeimose netrūko valstietiškų patiekalų – juk dauguma Lietuvos inteligentijos buvo iš kaimo ūkininkų šeimų“, – pastebi profesorius R. Laužikas.

Žinoma, kad signataro J. Vailokaičio tėvai buvo vieni turtingiausių vietos ūkininkų. Be to, suprato mokslo reikšmę ir naudą savo vaikų ateičiai – keturis iš penkių sūnų išleido į mokslus. Saliamono Banaičio žmona, kaip pasakoja prisiminimuose Saliamono anūkė S.Nasvytytė-Valiukienė, rudenį vežimais veždavo gėrybes iš turtingo ūkio mieste gyvenantiems artimiesiems, o nuo 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare buvo įsikūrusi žemesnioji žemės ūkio mokykla, kurios direktoriumi ir Zyplių dvaro administratoriumi visus tuos metus dirbo jų sūnus Justinas Saliamonas Banaitis. „Tarpukario metais buvo įvykdyta Žemės reforma, sukūrusi fermerinio tipo gamybinį žemės ūkį, daug investuota į mokymus, geresnių veislių augalų sėklas, gyvulius. Tad labai pakilo ir ūkininkavimo lygis, o tai leido išauginti kur kas daugiau maisto produktų“, – pasakoja R. Laužikas.

Istorikai teigia, kad tarpukariu suabejota lietuviško svetingumo nauda, buvo populiarios „nedavalgymo“ teorijos, Kaune veikė net kelios vegetariško maisto kavinės. Aukštesniuosiuose sluoksniuose valgymas kartu buvo svarbi neoficialios diplomatijos dalis. R. Laužikas pabrėžia, kad galimybė negaminti maisto pačiam, samdyti virėją, valgyti restorane ar įsigyti jau pagamintą maistą visais laikais buvo labiau pasiturinčiųjų privilegija, kuri tarpukario metais tapo prieinama žymiai didesniam žmonių skaičiui. Negaminimas namie galėjo būti ir savotiška statuso demonstravimo priemonė. Taip pat augo ir žmonių reikalavimai maistui, o tai Lietuvos gastronominę aplinką papildė ir aukštajai virtuvei būdingais elementais.

„Tarpukariu ypač mieste paprastų pyragų jau neužtekdavę. Lygindami XIX a. pabaigos ir tarpukario receptų knygas galime pastebėti, kad atsirado kur kas daugiau prabangių saldumynų, tokių kaip tortai“, – pasakoja R. Laužikas.

„Dar XIX amžiaus pabaigoje Liudvika Didžiulienė-Žmona buvo pastebėjusi, kad šventėms artėjant ne viena lietuvaitė ieškodavusi žydaičių pagalbos: „...šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę ar Ickienę tarydamos: „Kaiminkelė, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia mane į svočias arba į kūmus!“– iliustruoja profesorius. Pasak jo, laikai, kai viskas buvo gaminama namie, buvo ir platesnių procesų atspindžiai Lietuvoje.

„Tuo metu Vakarų pasaulyje buvo populiarios idėjos, skatinusios moteris nebūti vien namų šeimininkėmis, įgyti išsilavinimą, profesiją, aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Tokias idėjas propagavo dar Vincas Kudirka laikraštyje „Varpas“, – pasakoja R. Laužikas.

Monika Būblaitytė