Nuo mažų dienų muzika gyvenančios Jurgitos Jasulevičiūtės-Melnik kelyje pasitaikė ir vingių, ir iššūkių, tačiau ryšys su pianinu, užsimezgęs tuomet, kai Jurgitai buvo vos penkeri, išlaikė visus išbandymus. Paragavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) muštro, vėliau – emigrantės duonos, prieš penkerius metus kraštietė grįžo ten, kur viskas ir prasidėjo – Šakių rajono meno mokyklon.  Mylimu darbu besidžiaugianti Jurgita tikina, jog muzikos pedagogika yra jos pašaukimas, greta kurio gyvenimo kelionės metu išryškėjo ir antrasis – kūryba. Tiesa, tam, kad išdrįstų ja dalintis su kitais, J. Jasulevičiūtei-Melnik prireikė beveik dešimtmečio – netrukus jos „dainos“ suskambės tarp Gelgaudiškio dvaro sienų.

Meno mokyklos Muzikos skyrių lanko nemažai jaunuolių, tačiau tik vienetai su šia sritimi susieja savo gyvenimą. Ar prisimenate momentą, kuomet suvokėte, jog muzika turi tapti jūsų pagrindiniu keliu?

Konkretaus momento nebuvo, aš tiesiog žinojau... Baigusi mokyklą įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, ją baigiau per trejus metus, tuomet laukė studijos LMTA. Veikiausiai daugelis yra girdėję, kokia ten psichologinė atmosfera. Turėjau be galo griežtą specialybės profesorę – studentai, laukiantys pamokos, išėjusiojo iš kabineto visada teiraudavosi, kokia jos nuotaika, tvyrojo begalinė baimė... Viena vertus, tai suprantama: profesoriams reikia, kad mes pasiruoštume egzaminams, bet tokie metodai nėra sveikintini.  

Ar griežta profesorės disciplina atsispindėjo rezultatuose?

Baigiamųjų darbų metu turėjome atlikti rečitalį – apie 50 minučių groti scenoje. Atliekamuose kūriniuose turėdavo nuskambėti stilistika, atsispindėti epocha, išpildymas, o kur dar muzikalumas... Juk klasikiniai kūriniai turi skambėti būtent taip, kaip juo sumanė kompozitorius. Viskas praėjo puikiai – nors profesorė buvo šiek tiek ant manęs užpykusi ir pasakė, kad gavau devynis, tačiau diplome radau dešimtuką. Iki šiol nežinau, ar ji man sumelavo, ar diplome klaida įsivėlė...


Vis tik jūsų kelias pakrypo ne Filharmonijos, o emigracijos link. Ar muzika atsekė iki pat Didžiosios Britanijos?

Gyvendama Londone mokiau vaikus muzikos, tiesa, mokiausi ir pati – lankiau privačius kursus. Juose dėstė mokytojai iš įvairių šalių – Latvijos, Suomijos ir t.t. Šių kursų metu aš gavau pateisinimą, įtvirtinimą to, ką dariau daug metų – man pirmą kartą pasakė, jog esu talentinga! Tai nesukėlė kažkokios euforijos, bet privertė susimąstyti – o gal išties? Nuo tada pradėjau su savimi dirbti. Nesu genijus, tačiau talentą tikrai turiu, bet tam, kad tuo patikėčiau, reikėjo patvirtinimo iš kitų lūpų... Anglijoje labai įdomi mokymo sistema  – joje apstu laisvės, pozityvo,  tačiau viskas turi reikiamus rėmus, taisykles. Akademija man davė techninę bazę, o per tuos metus užsienyje gavau didžiulį palaikymą, paskatinimą.

Atrodo, kad tai buvo visai kitokia patirtis nei mokantis LMTA. Savu kailiu teko išbandyti du labai skirtingus metodus – kaip šie kontrastai formavo Jus kaip pedagogę?

Tos dvi kombinacijos duoda labai gerus rezultatus. Griežtumas, tačiau įvyniotas į pozityvą – pažėrus kritikos, reikia pajuokauti, nes tik žinios ir palaikymas yra raktas į gerą rezultatą. Tiesa, šiam darbui reikalingas pašaukimas, priešingu atveju kentės arba viena, arba kita pusė.

Muzika yra ta sritis, kurioje reikalingos ne tik žinios, bet ir talentas. Be to, ne paslaptis, jog užklasinė veikla dažnai atspindi ne vaikų, o tėvų norus. Kaip susitvarkote su šiais iššūkiais?

Mokinių talentas yra tik viena dedamoji, visa kita yra darbo rezultatai, o tam, kad darbas būtų produktyvus, reikia motyvacijos. Man labai svarbu, kad vaikas jaustųsi gerai. Nesvarbu, ar to talento daugiau, ar mažiau, ar jis lanko meno mokyklą vien todėl, kad tėvai liepė, bet jei jis čia atėjo, darysime viską, kad jis jaustųsi gerai, o rezultatas bus toks, koks bus. Vaikams sakau, kad labai svarbu užbaigti tai, ką pradėjai – nesvarbu, kiek tų prigimtinių gabumų yra. Visi gali, tiesiog reikia turėti tikslą, mokytis planuoti laiką, ugdytis discipliną. Toks jau gyvenimas, ne viskas jame patiks. Pavyzdžiui, net ir įstojus į mylimą sritį universitete, ten taip pat atsiras dalykų, dėstytojų, kurie nebus prie širdies.  Manau, kad  visuomet reikia laikytis principo – nueisiu, padarysiu, pabaigsiu, pasieksiu.

Sakote, jog pedagogika – pašaukimas. Kūrybai taip pat reikalingas pašaukimas, kada jį atradote?

Kadangi baigiau akademiją, kaip čia pasakius, pas psichologinį smurtą naudojančią profesorę, tai metus laiko negalėjau net pagalvoti apie grojimą, nepaliečiau pianino... Praėjo tie metai, lyg ir atsirado noras muzikuoti, tačiau nuo klasikos vis dar purtė. Tad pagalvojau, jog reikėtų kažką susikurti. Ilgą laiką šis procesas buvo keblus, nes stengiausi kurti griežtuose rėmuose, pagal taisykles, lyg iš vadovėlio.


Ar tai buvo LMTA įskiepytų normų pasekmė?

Perfekcionizmas, savęs spaudimas atėjo iš akademijos, bet prisidėjo ir kiti dalykai. Juk aš pianiste taip ir netapau, nors esu profesionalė, galiu mokyti kitus, tačiau nekoncertuoju. Mane kankino savigrauža, kad tarsi turiu tapti kažkuo tikru – bandžiau atsiskleisti kūryboje. Ir čia kilo keblumų, juk pagal taisykles kompozitore vadintis negaliu, nesu pabaigusi specialių mokslų. Tad spaudžiau save, kad viskas būtų kuo tvarkingiau, taisyklingiau, nuolatos galvodavau,  kad tie kūriniai perdėm paprasti, spėliodavau, ką paklausęs mano kūrinio pasakytų profesionalas, gal nėra tinkamos harmonijos, perėjimo ir t.t. Yra vienas kūrinys, kuris metai iš metų keistas, dėliotas ir galbūt išties atitinkantis visus niuansus, o kitus aš vadinu tiesiog „dainomis“.

Kokiomis aplinkybėmis jūsų mintyse įsitaisęs aršus kritikas savo vietą užleido mūzoms?

Aš dirbau su savimi, pasitikėjimu, sėmiausi įkvėpimo iš kitų kūrėjų neprofesionalų pavyzdžių, patirčių. Anksčiau klausdavau savęs – tai koks mano stilius? Nei čia džiazas, nei tai klasika... O  tada pajaučiau, jog tuose kūriniuose yra posmelis, priedainis, vėl į posmelį grįžtama – tai mano vidų atspindinčios „dainos“, tik be žodžių. Jei „daina“ gimė paprasta, vadinasi, ji tokia ir turi būti.

Su muzika mažai bendro turinčiam žmogui „dainų“ gimimas skamba labai paslaptingai, gal net kiek mistiškai. Koks šis procesas?

Nesu tokia talentinga, kad natos gimtų tiesiog galvoje, man reikia prisėsti prie pianino. Yra trys variantai: kartais gimsta trumpas melodijos motyvas, tada iš jo lipinu tolimesnį kūrinį, tai trunka labai ilgai, net keletą metų. Antras variantas – kai turiu labai stiprią emociją viduje ir ją užrašau „dainoje“. Tiesa, gimus „dainai“ ją reikia išmokti atlikti, tai reikalauja daug laiko ir darbo. Kartais per pertraukėles improvizaciniu būdu gimsta naujos „dainos“ – tai trečiasis variantas. Dabar turiu 14 visai paruoštų, išdirbtų kūrinių, o kiek jų iš viso yra...

Viena yra kurti sau, o visai kas kita – muzika dalintis su publika. Ko prireikė, kad įveiktumėte save bei pasiryžtumėte savo kūrinius dovanoti ir kitiems?

Pirmuosius kūrinius, parašytus prieš dešimtmetį, grodavau tik sau. Tas lūžis, kai pradėjau juos vertinti, įvyko gal tik prieš dvejus metus... Tam, kad jaustumeisi ramiai, laisvai ir užtikrintai, reikia labai daug darbo su savimi. Atėjo metas, kai savo „dainas“ nusprendžiau įkelti į „Spotify“ platformą, o dabar bus žengtas dar viena žingsnis (Gelgaudiškio dvare – Jurgitos autorinių kūrinių koncertas – red. past.).

Agnė Kereišiūtė