Bene žinomiausias Zanavykijos komikas Paulius Ambrazevičius sausio 21 d. Šakių kultūros centre pasirodys su nauja „Humoro klubo“ programa. O kartu su juo Mantas Bartuševičius ir Vaidotas Šiožinis. Dar prieš 14 metų pasirinkęs šį kelią Paulius prisipažįsta, kad ir pradėdamas ruoštis naujajam turui ėmė abejonės, ar dar turi ką pasakyti, ar nevertėtų „susirasti normalų darbą“. O rinktis yra iš ko, mat jis ir rašytojas, ir vertėjas, ir televizijos laidų vedėjas ir... humoristas bei puikus pasirodymų vadybininkas.

Su ankstesne programa buvo aplankyti 38 miestai ir miesteliai, tad komanda sau kartelės nenuleidžia ir tikisi šiemet apvažiuoti ne mažiau Lietuvos. Programos populiarumas rodo, kad visuomenei reikalingas šiuolaikiškas, drąsus humoras, atliepiantis į nūdienos aktualijas, o antikvariniai „anekdotų karaliaus“ laikų perliukai – praeitis. Kad Šakiai atsirastų komandos planuose, Pauliui prireikė beveik 10 metų scenoje.

„Bet kurioje kūrybinėje profesijoje darbai kalba patys už save“, – sako jis, tad žengdamas ant scenos savame mieste norėjo jaustis užtikrintai.

Pasiruošimas viršijo lūkesčius.

„Kolegos liko sužavėti, kaip publika Šakiuose priima humorą“, – prisimena Paulius.

Čia ant scenos jis nejučiomis prabyla labiau šakietiškai, panašiai, kaip kalba su tėvais, net telefonu, kai būna Vilniuje: tai išlenda koks žodis, tai kirčiavimas... Jis džiaugiasi, kad būtent iš čia jo taisyklinga lietuvių kalba. Žinoma, profesinėje veikloje ją vartoja atidžiau.

Kalba gal net ir stipriausias Pauliaus įrankis. Jis prisipažįsta, kad mėgsta pasakyti, ką galvoja, ir svarsto, ar tai nepamatuota drąsa, ar savotiškas teisingumo siekimas. Nesvarbu, ar žymiam (susikompromitavusiam) politikui, ar chuliganui, tačiau žodžių į vatą nevynioja.

„Kartais geriau patylėti, bet gal nereikia duoti durniui kelio...“ – perfrazuoja jis liaudies išmintį ir pasakoja ne kartą įsivėlęs į susidūrimus gatvėje, kvietęs policiją pažeidėjams, sustabdęs tautinės nesantaikos kurstytojus.

P. Ambrazevičius sako, kad malonu jau vien automobiliu lėtai prasukti ratą per miestą, pastebėti, kaip viskas pasikeitę. Ir dažniau į gera.

„Alternatyviu jaunimu“ komikas vadina savo kompaniją, su kuria laiką leisdavo J. Lingio parke ir ši vieta gal labiausiai kelia nostalgiją, tačiau „geltono namuko“ seniai nelikę. Išvykę studijuoti daug zanavykų rado sau vietą sostinėje. Tarp jo pažįstamų labai žymių ir žinomų kraštiečių skamba ir komedijos pasaulio naujoko Deivido Vizgirdos vardas. Abu vyrai gyvenę Liepalotuose ir abiejų stiprybė – žongliravimas žodžiais.

„Deividas – juokingas, malonus, turi gerą kalbos pojūtį ir turtingą žodyną“, – negaili palaikymo jaunajam kolegai Paulius.

Pasak jo, Deividui beliko „atrasti savo balsą“, kaip sako komikai. Ir tada surengti pasirodymą Šakiuose, kad suprastų, kaip malonu pasirodyti publikai, su kuria sieja tiek daug bendro.

„Daug kam Vilniuje esu pirmas sutiktas šakinis“, – sako Paulius labai rimtai žiūrėdamas į neoficialaus krašto ambasadoriaus rolę.  

„Jaučiu atsakomybę parodyti, kokie šiame krašte geri, talentingi žmonės. Mielai pasakoju, kad turime net tris Nepriklausomybės akto signatarus iš Zanavykijos, kitų didžių žmonių. Didžiuojuosi, iš kur esu kilęs“, – sako pašnekovas.

Jis visai nesijaudina, kad „kaimo šleifas“ lydi jį net po tiek metų Vilniuje. Gal net priešingai, džiaugiasi, kad nebijo „susitepti rankų“, ir neabejoja, kad „karūna nenukris“, jei prisireikus spręsti kokius nesklandumus besiruošiant pasirodymams pats imasi darbo. Ko gero, toks paprastumas – dar viena iš savybių, padedančių sėkmingai užmegzti ryšį su publika.

Monika Būblaitytė