Mažiau nei prieš mėnesį atšventę vieną Lietuvos gimtadienį, netrukus švęsime kitą, skaičiumi gerokai kuklesnį – 33-iąjį. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimai gali tapti tiek rutina tapusios tradicijos, tiek gilaus santykio su laikmečiu, valstybe ir ją kūrusiais žmonėmis atspindžiais. Na, o tam, kad pastarasis užsimegztų, tvirtėtų, reikalingas ne tik asmeninis ryšys su tėvyne, bet ir plačiau aprėpiantis žvilgsnis, tad Kovo 11-osios išvakarėse verta sugrįžti į prieš keletą savaičių praūžusią Knygų mugę, kurios metu pokalbiai apie valstybę ir ją formavusius procesus, sakykime, buvo pakelti kvadratu – čia buvo diskutuojama apie profesoriaus Vytauto Landsbergio ir ukrainiečio režisieriaus Sergejaus Loznicos pokalbių pagrindu gimusią knygą „Dialogas. Apie Lietuvą ir laisvę“.

 

„Skaitant šią knygą tampa labai aišku, kad mūsų Lietuva atsikūrė iš intelekto. Tai buvo intelekto kova prieš brutalią jėgą ir, kaip bebūtų keista, intelektas laimėjo. Žodžiai, žodžių reikšmė, žodžių svarba, formuluotės, sampratos, nepasiduodančios priešų primetamai sampratai, ir buvo tai, iš ko atsirado dabartinė Lietuva, kurioje mes visi gyvename“, – įžanginėje diskusijos dalyje pastebėjo ją moderavęs istorikas Tomas Vaiseta.

Žodžiai žmogaus, kurios balsas tuo laikmečiu buvo lemiamas, užpildė naujosios knygos puslapius. „Dialogas. Apie Lietuvą ir laisvę“ – tai šešiolikos valandų trukmės pokalbiai, nesutilpę į 2021 m. rudenį parsirodžiusį S. Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Į knygą sugulęs režisieriaus kalbinto V. Landsbergio pasakojimas, apimantis istoriją nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, pasak paties profesoriaus, yra dialogas apie žmones ir pasaulį tam tikru laikotarpiu, bet iš dalies – apie visus laikotarpius. Anot jo, S. Loznicą domino Lietuvos išsivadavimo istorija, sovietijos degradacijos ir žlugimo klausimai, tačiau domino kaip universali problema, apvarstant bendrą žmonių, tautų, valstybių išsigimimą, privedantį prie baisaus žiaurumo.

Iš pirmo žvilgsnio apie laisvės virsmą Lietuvoje ir Europoje kalbančioje knygoje, profesoriaus teigimu, parodoma, jog tuo metu Lietuva ne tik išsivadavo pati, bet ir pramušė langą, barjerą – šiuo „progos langu“ galėjo pasinaudoti ir Rusija, tačiau, matyt, buvo per giliai pavergta.

„Štai apie ką knyga – apie Lietuvą, Europą ir apie žmones tame laikotarpyje. Faktiškai mes visi ateiname iš kažkur, atsinešame bagažą ir jei po mūsų dar bus žmonių, jie neš tą bagažą toliau. Mes jį paliekame. Vieni palieka griuvėsius, kiti palieka knygas ir filmus“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, jog anuomet mūsų išsivadavimą lydėjo teigiama gaida, nes nebuvome užpulti ir sutriuškinti, bet vėliau paaiškėjo, jog tai laikina – ši gaida ir toliau išliks teigiama tik tuo atveju, jei atsilaikys Ukraina.

Platesnius pasvarstymus, kaip mums pavyko atverti „progos langą“, galima surasti knygoje, tačiau verta paminėti diskusijos metu nuskambėjusias S. Loznicos ir V. Landsbergio pokalbius iš rusų kalbos į lietuvių kalbą vertusio ir komentarais papildžiusio istoriko Nerijaus Šepečio įžvalgas. Pasak jo, stebint Sąjūdžio laikotarpį, kertiniu skiriamuoju bruožu tampa čia besiformuojanti nauja kalba – atmosferoje, kurioje dominavo sovietinis melas ir netikrumas, imitacija, reikėjo rasti ne tik naują politinį veikimą, bet ir kalbą, o pastaroji geriausiai girdėjosi prabilus V. Landsbergiui.

„Tikiuosi, skaitydami knygą pamatysime skirtumą, santykį ir įtampą tarp sovietinio kalbėjimo, tokio netikro, kuris knygoje tiesiogiai nesigirdi, bet yra aplinkui ir apie jį pasakojamą, ir tarp to naujo kalbėjimo, kuris yra dabartinė Lietuva ir kuris yra apie dalykus, tikrovę. Tai autentiškas kalbėjimas. Labai labai mažai jo buvo, tad vienas didžiausių mūsų laimėjimų, kad mes mokėjome kalbėti apie dalykus“, – teigė N. Šepetys.

Pats V. Landsbergis tikino, jog ši kalba nebuvo nauja – ji radosi atmetus sovietinei kalbai būdingą melo prieskonį. Tiesa, profesorius pastebėjo, jog šis prieskonis vis dar neišnykęs.

„Kai klausai, ką kalba matomi vakarų politikai, kartais gailestis apima. Na kodėl jie negali paprastai ir tiesiai pasakyti, ar jie nesupranta, ar jie bijo? Ar tai yra „ne košer“, ar tai yra nekorektiška pasakyti, kaip kas yra? Yra labai įdomių pavergimo būdų. Kaip labai protingas rusų disidentas Vladimiras Bukovskis yra pasakęs – politinis korektiškumas yra blogiau už leninizmą“, – nuogąstavo V. Landsbergis.

N. Šepetys akcentavo dar ir tai, jog šioje knygoje, priešingai nei daugelyje memuarinio, autobiografinio žanro veiklų, rampų šviesoje atsiduria ne pats profesorius, kaip asmuo, o ypatingas pasaulio matymas, svarbus tiek V. Landsbergiui, tiek mums visiems.  

„Be šito (pasaulio matymo – red. past.) Lietuvos nebūtų, ir ne tik Lietuvos – laisvės nebūtų, apskritai dalykų nebūtų. Tam tikri dalykai yra pamatiniai, juos riekia užčiuopti, jei mes pražiopsosime progą, nepamatysime, liks daugybė dalykų blogai. Ir buvo labai blogai. Šiaip labai daug žmonių gyveno tame labai blogai ir nematė nieko blogo tame. Jeigu nebūtų išjudėję ir sugriuvę daugybė netikrų užtvarų ir netikrų žodžių, tai ir būtume sau taip gyvenę“, – mintimis dalijosi istorikas.

T. Vaiseta pastebėjo, jog  2020 m. vasarą vykusių V. Landsbergio ir S. Loznicos pokalbių metu apie karą Ukrainoje nebuvo net minčių, tačiau knygoje jaučiama gana pesimistinė nuotaika, lyg ir išduodanti, kad ateityje viskas gali „nusiristi velniop“. Tad moderatorius teiravosi, ar galima įžvelgti kokias nors anuomet padarytas klaidas, kurios nulėmė tai, jog niūrios prognozės pradėjo pildytis. V. Landsbergis teigė, kad reikia žvelgti ne tik į „artimąją“, bet ir į „tolimąją“ aplinką, o visų svarbiausia – pasirinkti tam tikrą laikyseną.

„Dabartinių dalykų eiga aplink mus, pirmiausia Ukrainoje, yra mūsų „artimoji“ aplinka. Bet yra ir ta „tolimoji“ aplinka – Europa, mūsų civilizacija, kurios padėtis neatrodytų labai optimistinė, bet mes neturime pasirinkimo – arba skęsti, pasiduoti, kapituliuoti, ko tikisi diktatoriai ir išsigimėliai, arba griežti instrumentais, nors laivas eina į dugną. „Titanike“ yra tokia nuostabi scena, kai orkestras griežia ir skęsta – tai yra tam tikra žmogiškumo pergalė prieš likimą, prieš mirtį. Kas atrodytų nesąmonė, kodėl jie turi žūti?  Bet jie nežūsta, nes jie turi muziką“, – kalbėjo profesorius, o šiuos jo žodžius veikiausiai galima priimti kaip patį prasmingiausią palinkėjimą pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Agnė Kereišiūtė