Robertas Šukšta apkeliavęs daugybę šalių, keletą metų praleido gyvendamas Islandijoje, tačiau tikraisiais namais laiko Lietuvą ir tvirtina, kad kelionės padeda geriau pažinti pasaulį, praplečia suvokimą. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kriūkuose apsigyvenęs keliautojas, kalnų mylėtojas Robertas Šukšta dalijasi kelionių į Himalajų kalnus Nepale įspūdžiais ir patarimais apie reikalingą įrangą kelionėms, apie tai, kaip tokioms kelionėms pasiruošti. Po 21-erių metų darbo valstybės vadovų apsaugoje jis nusprendė įgyvendinti savo svajonę keliauti.
Sviatošino dvare nors ir negausus susirinkusiųjų būrelis daugiau nei dvi valandas klausėsi atsargos majoro R. Šukštos, kuris neseniai apsigyveno šioje seniūnijoje, mamos tėviškėje, kur pas senelius leisdavo vasaras. Robertas 21-erius metus dirbo Vadovybės apsaugos tarnyboje. Po 20-ies metų šiame darbe galima išeiti į pensiją, jis ir pasinaudojo šia galimybe, o žygiais susidomėjo 2013m. Pirmoji kelionė buvo į Boliviją (Pietų Amerika), nuo to laiko, jo žodžiais tariant, ir užsikabino.
Draugams pasiūlius keliauti į Nepalo Himalajus (Centrinę Aziją), kurių viršukalnės siekia per 8 tūkst. metrų, Robertas nedvejodamas išvyko. Pasak keliautojo, čia palankiausia keliauti pavasarį ir rudenį.
„Nepalas yra labai skurdi šalis, čia gyvena apie 30 milijonų žmonių, iki šiol ten žmonės negauna pensijų, turi tiek, kiek užsidirba prekiaudami gatvėse arba iš turizmo. Nepalo sostinė Katmandu – toks didelis skruzdėlynas, daug chaoso, dulkių, garso signalų ir daug karvių, kurios yra šventos, neliečiamos, kaip ir Indijoje“, – pasakojo Robertas.
Dalindamasis įspūdžiais apie Katmandu miestą, R. Šukšta sakė, kad ypač reikia saugotis beždžionių, dažniausiai jų grobiu tampa neatsargių turistų kameros ir telefonai. Įspūdį palieka ir aukštai iškilusi reto grožio Bodnath budistų stupa, stiprių emocijų sukelia ir laidotuvės, o tiksliau – kūno sudeginimas ant Bagmati upės kranto.
R. Šukšta šios kelionės metu pasirinko vieną populiariausių pėsčiųjų kalnų žygių pasaulyje – Trijų Perėjų treką, vedantį Everesto bazinės stovyklos, esančios 5 tūkst. 364 m aukštyje, link. Kasmet vis daugiau žygeivių sutraukiantis Everesto regionas yra aukso gysla ypač Aukštųjų Himalajų gyventojams šerpams.
„Žygį pradėsite ir baigsite legendiniame, viename iš pavojingiausių oro uostų pasaulyje, nes čia vienas trumpiausių kilimo ir tūpimo takų pasaulyje, – sako Robertas. – Lėktuvėliai tokie visiškai paprasti, talpina gal 12 žmonių. Stiuardesė atneša po mėtinį saldainiuką ir palinki gero skrydžio.“
Pasak Roberto, kelionė kalnais užtrunka tris savaites, kasdien nukeliaujama maždaug 10–15 kilometrų nuo vieno iki kito kalnuose įsikūrusio kaimelio. Nakvojama ir valgoma čia įsikūrusiuose nakvynės nameliuose, kurie kūrenami jako mėšlu. Nakvynė kainuoja vieną JAV dolerį už parą, maistas iki septynių dolerių, siūlomi patiekalai pagaminti daugiausiai iš ryžių, be abejo, pasiūloma ir tradicinių momo koldūnų bei šerpų itin mėgstamų keptų bulvinių blynų. Patys žygeiviai eina tik su mažomis dienos kuprinėmis, dalį daiktų atiduoda nešikams.
Keliautojui Robertui Šukštai vienas iš įsimintiniausių pasaulio kampelių, kuriame teko būti, – Himalajai. Sako čia pasijunti toks mažiukas – užverti galvą būdamas penkių kilometrų aukštyje ir matai viršuje dar tiek pat kalnų. Asmeninio archyvo nuotr.
„Geriamojo vandens kaina brangsta su kiekvienu aukščiau palypėtu puskilometriu, kadangi į kalnus visos prekės nešamos ant nugaros, – pasakoja Robertas. – Viena žygeivė tualetinio popieriaus rulonėlį pirko už penkis dolerius. Yra ir daugiau mokamų paslaugų, pradedant karštu vandeniu ir baigiant mobiliojo telefono įkrovimu. Supratau, kokios reikalingos tampa šlapios servetėlės.“
Pasak Roberto, vienas iš kalnuose aplankytų kaimelių – Namče Bazaar, esantis apie 3 tūkst. 540 m aukštyje.
„Kai jau trūksta tau deguonies, turi eiti lėtai, jei pradėsi bėgti, pradėsi dusti. Bet tavo fokusas nukrypsta į gamtą, į kalnus, pamiršti savo kūną ir nuovargį“ – prisiminimais dalijosi Robertas. – Vietos gyventojams šerpams yra įgimtas atsparumas aukštikalnių klimatui, jie yra pirmieji, kurie įkopė į Everestą. Kalnuose tokiame aukštyje gyvena jakai, su kuriais tenka nuolat dalytis ir akmeniniu taku, šie į aukštutinius Himalajų kaimus gabena statybines medžiagas, maisto produktus ir kitas būtiniausias prekes.“
Pasak R. Šukštos, taip kasdien keliaujama aukštyn ir tolyn: pro akis nepraslysta vėjyje plazdančiose maldos vėliavėlėse išrašytos sėkmę nešančios mantros, pakelėse mantromis išrašyti vadinamieji Mane akmenys, kuriuos privalu apeiti iš kairės pusės. Pasak keliautojo, taip keliaujant viena po kitos įveikiamos Himalajų kalnų viršūnės, o atžygiavus iki Kalapataro (5 tūkst. 638 m), žvelgiant į Everestą, vis dar reikia galvą užversti.
„Užlipi ant kalno ir atrodo, kad atėjai pas Dievą arbatos atsigerti. Kelionės metu eini savo tempu, tiesiog pabūni su savo mintimis ir supranti, kiek gyvenime tau nedaug reikia. Į pasaulį pradedi žiūrėti paprasčiau. Aišku, sugrįžti namo, karštas dušas, internetas, kavos puodelis. Pradedi tokias smulkmenas vertinti, ko ten nėra“, – sako Robertas ir priduria, kad, be abejo, iš kelionės įspūdžių išlikę ir susitikimai su vietos vaikais, kuriems dovanų nešdavo balionėlių, kreidučių, spalvinimo knygučių.
Susitikimo su R. Šukšta metu jo demonstruotas filmas ir rodytos nuotraukos iš kelionės į Nepalą padėjo dar labiau pajusti Roberto patirtus jausmus užkopus į vieną ar kitą Himalajų viršūnę, kur suplevėsuoja ir Lietuvos trispalvė, skamba lietuviškos dainos. Jis užsimena, kad tokia kelionė į Nepalą gali kainuoti apie tris tūkstančius dolerių, pusę sumos sudaro skrydžio bilietai.
„Tie, kas įveikia maršrutą iki Everesto bazinės stovyklos, siekia užkopti ir į aukščiausią Žemės viršukalnę – Everestą. Savo svajonei išpildyti reikia apie 50 ir daugiau tūkstančių dolerių. Tiesa, paskutiniaisiais metais kopimą į Everesto viršūnę lydėjo rekordinis mirčių skaičius, tačiau į žygį ant „pasaulio stogo“ norinčių tik daugėja“, – pasakoja Robertas.
R. Šukšta pasidalino ir savo gyvenimo istorija. Sako išėjęs į pensiją išvyko į Islandiją, jam tai buvo viena iš tų šalių, kurią norėjo ne tik pamatyti, bet ir užsidirbti kelionėms.
„Lanksčiau savaitę armatūrą, viešbutyje tvarkiau kambarius, dirbau ir gidu ant ledyno, – su šypsena veide prisimena Robertas. – Įdomu buvo stebėti turistus iš Azijos, kurie sniego, ledo nematę, jie laižo tą ledą, kandžioja.“
Dvi valandos klausantis Roberto prabėgo akimirksniu, susitikimo dalyviai turėjo ir asmeninių klausimų, tad pradedantiems keliauti Robertas negailėjo patarimų, kokią kelionei kalnuose pasirinkti avalynę, rūbus, kelionės lazdas, kuprinę, kaip ją taisyklingai užsidėti. Jis su šypsena prisiminė, kaip Anduose jų vedlys indėnas pasitiko tik su basutėmis, o jis – apsišarvavęs specialiais rūbais, su lazdomis, kaip koks Don Kichotas su šarvais ir skydais.
Pokalbio pabaigoje R. Šukšta atskleidžia, kad norintiesiems išbandyti žygius po kalnus reikėtų pradėti nuo Slovakijos Tatrų, Europos Alpių, o vėliau jau šturmuoti ir kitas kalnų viršukalnes.
Dalindamasis įspūdžiais apie Katmandu miestą, R. Šukšta sakė, kad ypač reikia saugotis beždžionių, dažniausiai jų grobiu tampa neatsargių turistų kameros ir telefonai. Įspūdį palieka ir aukštai iškilusi reto grožio Bodnath budistų stupa, stiprių emocijų sukelia ir laidotuvės, o tiksliau – kūno sudeginimas ant Bagmati upės kranto.
R. Šukšta šios kelionės metu pasirinko vieną populiariausių pėsčiųjų kalnų žygių pasaulyje – Trijų Perėjų treką, vedantį Everesto bazinės stovyklos, esančios 5 tūkst. 364 m aukštyje, link. Kasmet vis daugiau žygeivių sutraukiantis Everesto regionas yra aukso gysla ypač Aukštųjų Himalajų gyventojams šerpams.
„Žygį pradėsite ir baigsite legendiniame, viename iš pavojingiausių oro uostų pasaulyje, nes čia vienas trumpiausių kilimo ir tūpimo takų pasaulyje, – sako Robertas. – Lėktuvėliai tokie visiškai paprasti, talpina gal 12 žmonių. Stiuardesė atneša po mėtinį saldainiuką ir palinki gero skrydžio.“
Pasak Roberto, kelionė kalnais užtrunka tris savaites, kasdien nukeliaujama maždaug 10–15 kilometrų nuo vieno iki kito kalnuose įsikūrusio kaimelio. Nakvojama ir valgoma čia įsikūrusiuose nakvynės nameliuose, kurie kūrenami jako mėšlu. Nakvynė kainuoja vieną JAV dolerį už parą, maistas iki septynių dolerių, siūlomi patiekalai pagaminti daugiausiai iš ryžių, be abejo, pasiūloma ir tradicinių momo koldūnų bei šerpų itin mėgstamų keptų bulvinių blynų. Patys žygeiviai eina tik su mažomis dienos kuprinėmis, dalį daiktų atiduoda nešikams.
Keliautojui Robertui Šukštai vienas iš įsimintiniausių pasaulio kampelių, kuriame teko būti, – Himalajai. Sako čia pasijunti toks mažiukas – užverti galvą būdamas penkių kilometrų aukštyje ir matai viršuje dar tiek pat kalnų. Asmeninio archyvo nuotr.
„Geriamojo vandens kaina brangsta su kiekvienu aukščiau palypėtu puskilometriu, kadangi į kalnus visos prekės nešamos ant nugaros, – pasakoja Robertas. – Viena žygeivė tualetinio popieriaus rulonėlį pirko už penkis dolerius. Yra ir daugiau mokamų paslaugų, pradedant karštu vandeniu ir baigiant mobiliojo telefono įkrovimu. Supratau, kokios reikalingos tampa šlapios servetėlės.“
Pasak Roberto, vienas iš kalnuose aplankytų kaimelių – Namče Bazaar, esantis apie 3 tūkst. 540 m aukštyje.
„Kai jau trūksta tau deguonies, turi eiti lėtai, jei pradėsi bėgti, pradėsi dusti. Bet tavo fokusas nukrypsta į gamtą, į kalnus, pamiršti savo kūną ir nuovargį“ – prisiminimais dalijosi Robertas. – Vietos gyventojams šerpams yra įgimtas atsparumas aukštikalnių klimatui, jie yra pirmieji, kurie įkopė į Everestą. Kalnuose tokiame aukštyje gyvena jakai, su kuriais tenka nuolat dalytis ir akmeniniu taku, šie į aukštutinius Himalajų kaimus gabena statybines medžiagas, maisto produktus ir kitas būtiniausias prekes.“
Pasak R. Šukštos, taip kasdien keliaujama aukštyn ir tolyn: pro akis nepraslysta vėjyje plazdančiose maldos vėliavėlėse išrašytos sėkmę nešančios mantros, pakelėse mantromis išrašyti vadinamieji Mane akmenys, kuriuos privalu apeiti iš kairės pusės. Pasak keliautojo, taip keliaujant viena po kitos įveikiamos Himalajų kalnų viršūnės, o atžygiavus iki Kalapataro (5 tūkst. 638 m), žvelgiant į Everestą, vis dar reikia galvą užversti.
„Užlipi ant kalno ir atrodo, kad atėjai pas Dievą arbatos atsigerti. Kelionės metu eini savo tempu, tiesiog pabūni su savo mintimis ir supranti, kiek gyvenime tau nedaug reikia. Į pasaulį pradedi žiūrėti paprasčiau. Aišku, sugrįžti namo, karštas dušas, internetas, kavos puodelis. Pradedi tokias smulkmenas vertinti, ko ten nėra“, – sako Robertas ir priduria, kad, be abejo, iš kelionės įspūdžių išlikę ir susitikimai su vietos vaikais, kuriems dovanų nešdavo balionėlių, kreidučių, spalvinimo knygučių.
Susitikimo su R. Šukšta metu jo demonstruotas filmas ir rodytos nuotraukos iš kelionės į Nepalą padėjo dar labiau pajusti Roberto patirtus jausmus užkopus į vieną ar kitą Himalajų viršūnę, kur suplevėsuoja ir Lietuvos trispalvė, skamba lietuviškos dainos. Jis užsimena, kad tokia kelionė į Nepalą gali kainuoti apie tris tūkstančius dolerių, pusę sumos sudaro skrydžio bilietai.
„Tie, kas įveikia maršrutą iki Everesto bazinės stovyklos, siekia užkopti ir į aukščiausią Žemės viršukalnę – Everestą. Savo svajonei išpildyti reikia apie 50 ir daugiau tūkstančių dolerių. Tiesa, paskutiniaisiais metais kopimą į Everesto viršūnę lydėjo rekordinis mirčių skaičius, tačiau į žygį ant „pasaulio stogo“ norinčių tik daugėja“, – pasakoja Robertas.
R. Šukšta pasidalino ir savo gyvenimo istorija. Sako išėjęs į pensiją išvyko į Islandiją, jam tai buvo viena iš tų šalių, kurią norėjo ne tik pamatyti, bet ir užsidirbti kelionėms.
„Lanksčiau savaitę armatūrą, viešbutyje tvarkiau kambarius, dirbau ir gidu ant ledyno, – su šypsena veide prisimena Robertas. – Įdomu buvo stebėti turistus iš Azijos, kurie sniego, ledo nematę, jie laižo tą ledą, kandžioja.“
Dvi valandos klausantis Roberto prabėgo akimirksniu, susitikimo dalyviai turėjo ir asmeninių klausimų, tad pradedantiems keliauti Robertas negailėjo patarimų, kokią kelionei kalnuose pasirinkti avalynę, rūbus, kelionės lazdas, kuprinę, kaip ją taisyklingai užsidėti. Jis su šypsena prisiminė, kaip Anduose jų vedlys indėnas pasitiko tik su basutėmis, o jis – apsišarvavęs specialiais rūbais, su lazdomis, kaip koks Don Kichotas su šarvais ir skydais.
Pokalbio pabaigoje R. Šukšta atskleidžia, kad norintiesiems išbandyti žygius po kalnus reikėtų pradėti nuo Slovakijos Tatrų, Europos Alpių, o vėliau jau šturmuoti ir kitas kalnų viršukalnes.
Diana iš Panovių:
