Trečiadienio popietę Šakių viešojoje bibliotekoje viešėjo knygų „Didžiųjų karų paslaptys“, „Karo anatomija“ ir „Karo žmonės“ autorius, karybos tyrinėtojas ir karo ekspertas Giedrius Petkevičius. Trumpai apžvelgęs savo gyvenimo kelią, svečias papasakojo apie išleistų knygų sąlyčio taškus bei skirtumus, o plačiau pristatydamas knygą „Karo žmonės“ prasitarė, kad gegužės mėnesį pasirodys ir ketvirtoji jo knyga, akcentuota į karą Ukrainoje.

Pasak G. Petkevičiaus, nors ant jo knygų figūruoja vardas ir pavardė, viešojoje erdvėje („Facebook“, „YouTube“, „Instagram“, tokiose mokamose paskyrose, kaip „Patreon“) jį galima rasti pasirašiusį pseudonimu Sausuolis. Tiesa, šiam pseudonimui jis neturi kažkokios ypatingai kietos istorijos, nes tai buvo pirmas žodis atėjęs į galvą po stovyklavimo Dzūkijoje, kur su draugais degino laužus, kuriems reikėjo sausuolių.

Karybos ekspertas pasakojo, kad galbūt dėl filmų įtakos jo vaikystėje berniukai lakstydavo su šautuvėliais. Jei iš pradžių vieni būdavo rusai, o kiti vokiečiai, tai po kurio laiko rusais jau niekas nenorėjo būti, bet galiausiai atėjo laikas, kai abiejose komandose visi norėjo būti lietuviais. Šiandien vaikai galbūt nelaksto su šautuvėliais, tačiau taip pat žaidžia internetinius žaidimus, kuriuose kariauja. Galiausiai ateina laikas, kai vieniems tas interesas dingsta – atsiranda merginos, mašinos, sportas, o kitiems ne – ir jie tampa kariais, policininkais, kitų jėgos struktūrų darbuotojais. Tačiau yra ir tarpinis variantas, kai netampama nei kariu, nei policininku tiesiogiai, tačiau interesas nedingsta – pradedama gilintis į karybos meną. Tokiu tarpiniu variantu svečias įvardino ir save.

Mat baigęs mokyklą jis pasinėrė į istorijos tyrinėjimus studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, kur visus kursinius bei diplominį darbą rašė iš karybos istorijos, o siekdamas dar arčiau prisiliesti prie karybos sąmoningai pasirinko tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Vėliau sudėtingomis sąlygomis dirbo psichologu įkalinimo įstaigoje, kur tyrinėjo žmogaus elgesį ekstremaliomis sąlygomis.

„Kad neatrodytų taip, jog prieš jus stovi tas vadinamas popierinis liūtas, kuris daug skaitė ir daug neva žino, tai ir pasakoja apie karą. Aš ragavau tos karo duonos – beveik šešerius metus buvau savanoris savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Tie visi šliaužiojimai po miškus, apkasų kasimai, ginklų valymai, šaudymai man yra pažįstami ne iš nuogirdų“, – atviravo G. Petkevičius.

Svečias priminė amerikiečių psichologo Abrahamo Maslou sukurtą poreikių piramidę, kurios pagrindą sudaro fiziologiniai poreikiai – mityba, miegas ir kitos gyvybinės funkcijos. Antras laiptelis – saugumo poreikis (kūno, šeimos, teritorijos). Dar aukščiau psichologas iškėlė socialinius poreikius. Tai santykiai tarp žmonių – draugystė, meilė, šeima. Ketvirtajame piramidės lygyje – savivertė ir pripažinimas, noras tobulėti. Kas yra karas? Karas yra antrojo laiptelio – saugumo poreikio naikintojas ir tai, kas yra viršuje, tampa neaktualu, nes lieka tik fiziologiniai poreikiai ir noras išgyventi.

Pristatydamas savo knygas, autorius pabrėžė, kad visas jas sieja karas ir tas pats laikotarpis – istorijos prasideda XX amžiumi ir baigiasi ta ateitimi, kurios nė vienas nenorėtume sulaukti. Knygoje „Karo žmonės“ jis pateikia daug neįtikėtinų likimų ir kitokiu kampu papasakoja pribloškiančias istorijas apie žmones – vyrus, moteris ir vaikus, kuriuos sujungė karo beprotybės ir beprasmybės grimasos.

Knygoje „Karo anatomija“ karybos ekspertas net bando aprašyti, kaip galėtų atrodyti konvencinis puolimas prieš Lietuvą, pasakoja, kaip turėtų elgtis civiliai, jei karas vis tik pas mus ateitų. Pasak jo, informacija apie agresiją būtų žinoma maždaug prieš 24–48 val. Tai yra laikotarpis, „kai civiliai gali tinkamai pasiruošti ir apsirūpinti viskuo, kas padėtų išgyventi, nes artimiausius mėnesius pasaulis būtų panašus į XIII amžių“.

„Atminkite, svarbiausia, ko jums reikia – vanduo, maistas, degalai, vaistai, higienos priemonės ir šiluma, – patikino svečias, patardamas viską pirkti kortele ir taupyti grynuosius. – Bėda, kad tai, ką jūs pirksite, bus reikalinga bene visiems šalies gyventojams. Socialinės psichologijos vartotojų elgesio ekspertai tai vadina FoMo sindromu (angl. fear of missing out) – baimė, kad tuoj neliks.“

G. Petkevičius sako, kad papildomas krepšelis grikių didelės įtakos išgyvenimo planui nepadarys, todėl geriau tinkamai įsirengti namus – išsirinkti kambarį su laikančiosiomis sienomis, užklijuoti lipniąja juosta iksus ant langų, kas sumažintų tikimybę žūti nuo lango stiklo šukių sprogimo bangos metu. Ant lango papildomai užstumta lentyna su knygomis, ypač kietais viršeliais, taip pat gerokai padidintų tikimybę išlikti sveikiems. Per apšaudymus karybos ekspertas pataria slėptis po masyviu virtuviniu stalu arba durų nišose, kurios dažniausiai griūva paskiausiai.

Reikia tikėtis, kad mums neprireiks šių patarimų, tačiau juos mintyse reikia turėti, nes kai karas ateina į mūsų aplinką, mes vienokia ar kitokia forma visi tampame jo dalyviais.