Antrasis pasaulinis karas kardinaliai pakeitė ne tik fizinį, bet ir žmogiškąjį Šakių veidą, kuris šiandieninių miestelėnų istorinėje atmintyje dažniausiai siejasi su konkrečia vieta – Batiškių kapinėmis. Tragiškas Šakių žydų likimas žymi pabaigą iki tol čia virusio gyvenimo, pažįstamo vos vienam kitam entuziastui. Tad padiskutuoti, ar pribrendome plačiau atverti spalvingus ir įvairius mūsų miesto praeities puslapius, gyventojus kvietė vicemeras Darius Jakavičius bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Navlickienė, nutarę pasiteirauti Šakių gyventojų nuomonės dėl pirmojo simbolinio žingsnio – stelos, įamžinsiančios kadaise Šakiuose veikusią sinagogą, pastatymo.

Nors trečiadienį vykusi diskusija didelio šakiečių susidomėjimo nesulaukė, tačiau prie jos prisijungė Šakių turizmo ir verslo informacijos centro atstovės Birutė Bendoraitienė ir Vaida Zimnickienė, tarybos narys Ričardas Lekavičius bei Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytoja Žaneta Pratusevičienė, kurios dėka ir gimė ši iniciatyva – sužinojusi, jog Jakovo Bunkos fondas dovanoja akmenines stelas, moteris bemat sureagavo ir žinia pasidalino su savivaldybės atstovais.

Į susirinkusius kreipęsis D. Jakavičius teigė, jog mintis įamžinti sinagogą gaji jau kurį laiką, tačiau dabar pasitaikė ypač puiki proga.

„Tai nebus grandiozinis daiktas, stelos aukštis 60 cm, o plotis – 35 cm. Pačiame centre užrašyta „Šioje vietoje 1843–1941 metais veikė žydų maldos namai – sinagoga“. Jos visiškai nebeliko 1944 m., kai miestą padegamosiomis bombomis apmėtė Raudonoji armija“, – kalbėjo D. Jakavičius, demonstruodamas XX a. penktojo dešimtmečio pradžios nuotrauką, sufleruojančią, kur anuomet stovėjo sinagoga.

Vicemeras akcentavo, kad Šakių žydų bendruomenė, kadaise sudariusi du trečdalius miesto gyventojų, iki šiol nepagerbta jokiu simboliniu atminties ženklu, o Jakovo Bunkos fondas tokį suteiks už dyką – savivaldybei teks sumokėti tik už transportavimą ir pamato įrengimą.

Tęsdama D. Jakavičiaus mintį, I. Navlickienė atkreipė dėmesį, kad deramo įamžinimo nesulaukia ir kituose rajono kampeliuose anksčiau gausiai gyvenusios žydų bendruomenės, tad svarstė, jog rajono centre žengti pirmieji žingsniai galėtų tapti gražia pradžia tolimesniam ir platesniam procesui. Tiesa, moteris užsiminė, kad šiais klausimais viešų pasvarstymų būta jau ne kartą, tačiau jie sukeldavo prieštaringą visuomenės reakciją, mat atsirasdavo teigiančių, jog „tegul žydai patys ir statosi“.

„Kaip bebūtų, tai ir mūsų istorijos dalis“, – replikavo V. Zimnickienė, o jai antrino ir B. Bendoraitienė, pridurdama, jog tokie objektai kaip stela vertingi ne tik istorinei atminčiai, bet ir turizmo plėtojimui.

Nors mūsuose ši istorijos dalis primiršta, o kai kurių akimis – net svetima, tačiau Šakių krašte šaknų turinčių žydų tautos atstovų atmintyje ji vis dar užima svarbią vietą. Pasak Ž. Pratusevičienės, Šakių, Sudargo, Kudirkos Naumiesčio, Griškabūdžio, Kriūkų bei Šiaudinės pavadinimai jidiš kalba figūruoja išnykusių Štetlų (žydiškų miestelių – red. past.) sąrašuose. Istorija gyva ir tikrąja to žodžio prasme – moteris pasidalijo prisiminimais, kai prieš kelerius metus „Žiburio“ gimnazijoje apsilankęs izraelietis Boaz Tsairi moksleiviams parodė senosios miesto dalies, kurią atmintyje atkūrė Šakiuose užaugusi jo mama, planą. Anot Ž. Pratusevičienės, piešinyje buvo galima atpažinti ir dalį vis dar tebestovinčių pastatų.

Panašių pasakojimų tądien nuskambėjo ne iš vieno lūpų. Tad nors diskusijos dalyvių ratas ir nebuvo gausus, tačiau stelos reikalingumu nesuabejojo niekas. Priešingai – minčių ir idėjų, kaip galima įamžinti senųjų Šakių istoriją, tik daugėjo.

„Miestas ir susideda iš tokių mažų architektūrinių akcentų – mes čia galime asfaltuoti kelius, susidėti trinkeles, bet kas iš to, jei niekas jomis nevaikščios? Turi būti kažkas, kas trauktų ne tik vietinius, bet ir svečius atvykti į miestą, susipažinti su istorija. Galvoju, kad mes, Šakiai, jau 15 metų pavėlavome su ta istorija, visa tai didžioji dalis Lietuvos jau seniai įamžino“, – teigė D. Jakavičius, o dalis susirinkusiųjų vienbalsiai patikino, jog „geriau vėliau nei niekada“.

Agnė Kereišiūtė