Viščiukus skaičiuoja rudenį, o pedagogai bei moksleiviai savo derlių skina pavasarį. Šie metai lukšietei, „Varpo“ mokyklos septintokei Urtei Glikaitei buvo išties ypatingi. Pasak jos mokytojos Ingiros Jakienės, tai, ką šiais metais Urtei pavyko pelnyti, tai jos septynerių metų kelionės su daina ir muzika rezultatas.

Mokslo metai į pabaigą, vakar nuvilnijo ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, tad puiki proga pasikalbėti, kuo gi šie metai Urtei buvo kitokie. O kad jie buvo neeiliniai, pirmiausiai liudija ir faktas, kad Urtė, jau prasidėjus mokslo metams, nusprendė pakeisti mokyklą. Ir šiame pasirinkime vienas svarbiausių faktorių buvo muzikos mokytoja I. Jakienė, pas kurią Urtė mokėsi bemaž nuo antros klasės. Mama Edita pripažįsta, kad nors dukra mokėsi Lukšiuose, bet repeticijos vykdavo Šakiuose, čia pradėjo lankyti chorą, atsirado daug naujų draugų, o grįžusi namo nieko daugiau nenušnekėdavo, tik kaip „Varpe“ smagu. Tad Urtei ir šovė mintis, kodėl gi nepakeitus mokyklos. Nors sprendimas buvo gana spontaniškas, bet juo neatsidžiaugia nei Urtė, nei jos mama, nei mokytoja I. Jakienė. Anot pedagogės, Urtė išties iš kitų išsiskiria, nes yra gabi, darbšti, imli, iki galo siekianti užsibrėžtų tikslų, geba sukoncentruoti dėmesį ir, kas ypač svarbu, – moka priimti kritiką. Tad ir rezultatai kalba už save – ji dainuoja chore, duetu su Kajumi Jesevičiumi ir viena.

„Anksčiau gal jausdavau baimę, bet dabar yra didesnis pasitikėjimas savimi ir lipant į sceną nėra baimės, tik noras, kad greičiau prasidėtų pasirodymas. Bet man smagiau ne koncertai, o konkursai, nes noriu varžytis, kovoti, pasižiūrėti, ar esu verta laimėti“, – sako U. Glikaitė, kuri kovotojos dvasią galimai bus paveldėjusi iš tėčio, automobilių sporto profesionalo Algimanto Gliko.

O laimėti jai šiais metais išties sekėsi – tarptautiniame vokalo konkurse „Muzikos talentų lyga“ Urtė pelnė „Grand Prix“, savo amžiaus grupėje užėmė pirmąją vietą, „Grand Prix“ mergaitė pelnė ir kalėdiniame vokalo konkurse, kur visus sužavėjo su eurovizine Jamalos daina „1944“, Rygoje vykusiame festivalyje jos ir Kajaus duetas taip pat įvertintas aukščiausia vieta. Tačiau sustoti Urtė neketina, vasarą laukia ne vienas koncertas, o birželio pabaigoje ji ketina dalyvauti tarptautiniame atlikėjų konkurse Ispanijoje ir su nekantrumu jo laukia. Mokytoja irgi nestokoja planų ir svarsto, kad galbūt kitais metais Urtė galėtų dalyvauti viename iš televizijos projektų, tiesa, nors jos gebėjimais pedagogė neabejoja, bet sako, kad norint pasirodyti televizijoje reikia užsiauginti tam tikrą stuburą kritikai, nes tarp komplimentų dažniausiai gauni ir dozę nuodų. Žinoma, kitais metais laukia ir „Dainų dainelės“ konkursas, kuriame Urtė dalyvavo pernai ir būtent šį konkursą įvardija vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką jai padariusių.

Kol I. Jakienė su Urte draugiškai aptarinėja, kad jau ir daina konkursui yra, ir planų vasarai netrūksta, dalijasi pasirodymų prisiminimais ir patirtomis emocijomis, mama Edita tik pritariamai šypsosi ir džiaugiasi dukters sėkme. Būtent jai tenka daugiausiai užkulisinių rūpesčių, nes tenka pasukti galvą, kuo gi atžalai pasipuošti scenoje, kokia apranga būtų tinkamiausia vienam ar kitam pasirodymui, tačiau visus sprendimus priiminėja kartu su Urte ir mokytoja, tad džiaugiasi užsimezgusia bendryste. Visgi mamai niekaip nepavyksta nugalėti jaudulio dukrai lipant į sceną, tad kiekvienas pasirodymas būna kupinas emocijų.

Tačiau Urtės pasiteiravus, ar savo ateitį ji ketintų sieti būtent su muzika, tenka išgirsti lakonišką atsakymą: „Deja, bet ne.“ Jos svajonėse yra medicinos studijos, labiausiai žavi pediatrija, tačiau muzika, sako mergaitė, visada bus jos gyvenimo dalis. Ji netgi svajoja ne apie vieną, o apie kelias veiklas, tad muzikai, neabejoja, tikrai visada atsiras vietos. Be dainavimo, U. Glikaitė ir piešia, groja pianinu, žinoma, itin gerai mokosi ir keliskart pokalbio metu demonstruoja altruistinį požiūrį, kad jeigu nelaimi ji, džiaugiasi kitų pergalėmis, trokšta tuo, ką geba, dalintis su kitais, nesvarbu, ar tai muzika, ar profesija, bet kad būtų gerai ir kitiems.

Tad klausant tik į aštuntą klasę eisiančios Urtės norom nenorom peršasi mintis, kad ateitis priklauso ne kam kitam, o vaikams...