Jubiliejaus proga Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė dr. Rūta Kačkutė (dešinėje) sveikino muziejaus bendruomenę su gražiu muziejaus veiklos jubiliejumi ir kartu su muziejaus vedėja Vida Palioniene (centre) kvietė vaišintis gimtadienio tortu. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Gruodžio 5 d. suėjo 25-eri metai, kai duris atvėrė Vinco Kudirkos muziejus – pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatytas muziejus. Pasak kalbėjusių renginio svečių, jo atsiradimo varomąja jėga tapo vietos bendruomenė. Vincas Kudirka – kertinis akmuo mūsų valstybės pamatuose. Būtent Kudirkos Naumiestyje sukūrė Lietuvos himną ir praleido paskutinius gyvenimo metus. Tad renginio metu kalbėta apie V. Kudirkos gyvenimą ir jo reikšmę bei vietą Lietuvos istorijoje.
Ištakos
Vinco Kudirkos muziejaus ištakos siekia XX a. 6-ą dešimtmetį, kai miestelio mokykloje mokytojos Natalijos Manikienės ir jaunųjų istorikų būrelio iniciatyva buvo pradėti rinkti eksponatai, o 1987m. mokyklos patalpose įrengta ekspozicija. Kolekcijai gausėjant, naujam muziejui numatytas tuščias sklypas priešais aikštę su V. Kudirkos paminklu. Už šią vietą pasisakė ir V. Landsbergis-Žemkalnis su prof. Algimantu Miškiniu, kurio atliktas tyrimas vėliau pateikė ir netikėtą staigmeną: jau vykstant statyboms paaiškėjo, jog būtent čia stovėjo namas, kuriame 1895–1899 m. gyveno ir „Tautišką giesmę“ sukūrė V. Kudirka.
1998 m. rudenį Lietuvos nacionaliniam muziejui, kurio vienu iš padalinių ir tapo būsimas muziejus, patikėta įrengti ekspoziciją, o gruodžio 5d., minint „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100-ąsias ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines, įvyko muziejaus atidarymas.
Atidarymo akimirkomis pasidalinta ir renginio metu.
„Linkiu visiems, kad šie namai neštų vienybę, meilę, kad visi eitume vien takais dorybės...“ – iš ekrano šventindamas muziejų kalbėjo dvasininkas.
Prieš 25-erius metus Kudirkos Naumiestyje duris atvėręs muziejus buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatytas muziejus. Prisiminimais iš ekrano apie muziejaus atsiradimą dalinęsis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas akcentavo, kad jo atsiradimo varomąja jėga tapo vietos bendruomenė.
„Pirmą kartą nuvažiavau susitikti su mokytoja Natalija Manikiene, kuri kuravo tuo metu mokykloje veikusį muziejų, toks jausmas buvo, kad patekau į kitą pasaulį. Nepriklausomybė buvo ką tik atkurta, buvo visiškas sumaišties laikas, visi galvojo tik kaip išgyventi. Vietinių įkurtas V. Kudirkos fondas kreipėsi į Paminklų restauravimo ir projektavimo institutą, ir jo direktorius Antanas Gvildys pasiūlė man jį projektuoti. Ir štai atvažiuoji į Lietuvos pakraštį, kur net pačios N. Manikienės daugiabutis stovėjo ant Lietuvos sienos, prie pat tilto į Kaliningrado sritį, ir čia kalba eina apie tam laikui visiškai nežemiškus dalykus – norą pastatyti naują muziejų, – prisiminimais dalijosi A. Ambrasas pridurdamas, kad nors muziejaus statybos truko net šešerius metus, tačiau bendruomenė neišsikvėpė, o visais būdais sugebėjo kelti, palaikyti šią iniciatyvą. – Mintyse šiuos žmones kartais juokais pavadindavau „suvalkiečių mafija“, nes jie rasdavo reikalingų žmonių visose sferose ir visuose lygiuose.“
Architektas pasakoja, kad labai svarbus yra šio pastato vizualinis ryšys su Vinco Kudirkos paminklu, stovinčiu buvusioje miestelio turgaus aikštėje: „Muziejaus lankytojai tikriausiai pastebi, jog įėjimo į muziejų vietoje esantis bokštas yra šiek tiek pasuktas. Norėjome, kad išėjęs lankytojas atsidurtų veidu tiesiai į paminklą. Lygiai taip pat ir pagrindinėje ekspozicijos salėje – dideli aukšti langai yra atsukti į aikštę ir paminklo zoną.“
Įkurtas fondas
Vinco Kudirkos muziejaus statybos idėją kūrė ir įgyvendino tam tikslui 1991 m. rugpjūčio 18 d. įkurtas Vinco Kudirkos muziejaus fondas, kurio nariai buvo Stasys Tamošaitis, Donatas Jasulaitis, Romas Treideris, Algimantas Stanaitis, Laima Tamošiūnienė, Ona Piešinienė, Giedrė Čepaitienė, Zenonas Grigošaitis, Natalija Manikienė, Albinas Vaičiūnas, Algimantas Damijonaitis, Juozas Pikčilingis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
Kalbėjęs Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas kan. D. Jasulaitis jautria įžvalga prisiminė vieną iš muziejaus įkūrėjų – mokytoją N. Manikienę.
„Šioje bendruomenėje esu ilgiau nei pats muziejus, todėl labai gerai pažįstu mokytoją. Jai Kudirka buvo už viską aukščiau. Atsimenu, kai mano brolis mokytojai pasakė nuomonę apie Kudirką, kad šis „silpnas poetas ir nekoks daktaras“, užsitraukė mokytojos Manikienės rūstybę, – prisiminimais dalijosi dvasininkas. – Tik per mokytojos įtikėjimą Kudirka, šios asmenybės svarbos suvokimą atsirado ir šis muziejus.“
O prof. dr. Giedrė Čepaitienė priminė, kaip buvo renkami pinigai muziejaus statybai. Vienas iš būdų – išleista Marijos Urbšienės-Mašiotaitės knyga „Prisiminimai“.
„Kiekvienas, kas tą knygą pirko, pirko plytą šitam muziejui“, – pasakojo kraštietė.
Padėkojo
V. Kudirkos muziejus visada buvo neatskiriama Lietuvos nacionalinio muziejaus bendruomenės dalis. 2017 m. muziejus lankytojus pasitiko atsinaujinęs – buvo įrengta nauja ekspozicija. Ekspozicija supažindina su Vincu Kudirka ir miestu, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Gausiu muziejaus svečių, draugų būriu pasidžiaugė jo vedėja Vida Pavilionienė, o kad Kudirkos Naumiestis, visa Lietuva turi šį istorijos pilną muziejų, ji padėkojo pirmiausiai Vinco Kudirkos muziejaus fondo nariams.
Kalbėjusios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės nuomone, muziejus buvo sukurtas iš begalinės vietos bendruomenės meilės V. Kudirkos asmenybei ir iki šiol muziejus bendruomenei yra labai reikalingas. Direktorė padėkos raštus įteikė nuo pat muziejaus įsikūrimo dirbančioms Rūtai Bataitienei ir Danguolei Dabrišienei.
Vinco Kudirkos muziejaus kolektyvą atvyko pasveikinti savivaldybės administracijos vadovai, būrys bičiulių, naumiestiečių, kurie patys buvo liudininkai muziejaus statybų, dėkojo už glaudų bendradarbiavimą linkėdami, kad muziejuje ir toliau išliktų V. Kudirkos dvasia, linkėjo dar daugiau lankytojų, ieškoti dar įvairesnių veiklų vaikams, bendruomenei, atvykstantiems svečiams ir turistams.
V. Kudirka – kritikas
„Kas labiau lėmė V. Kudirkos atsivertimą? Kas lėmė grįžimą į lietuvybę žmogaus, bandančio susitapatinti su lenku, – Jono Jablonskio išbarimas ar pats Kudirka? O kas yra Kudirka? Tipiškas verkiantis lietuvis, kuris visko gaili, kaip ir kiti to meto veikėjai. Kodėl V. Kudirka verkia? Todėl, kad nelabai buvo žmogus, norintis dirbti. Tai bene vienintelis Lietuvoje gydytojas, dirbęs 19 a. pabaigoje, kuris iš savo medicininės praktikos praktiškai neišgyveno... V. Kudirka yra kairysis liberalas ir kritikuoja visus Lietuvoje, tarp jų ir lietuvius. Nes Lietuvos 19 a. pabaigoje tiesiog nebuvo. Kai anglai ir prancūzai, rusai, vokiečiai ir lenkai kūrė savo klasikinę literatūrą, formavo bendrines nacionalines kalbas, Lietuva iš esmės išliko nebyli, beraštė ir pasauliui nežinoma“, – kalbą pradėjo istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius.
Anot jo, todėl ir V. Kudirkos himne atsiranda žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybe semia“, nes tuometinėje Lietuvoje 19 a. pabaigoje tos stiprybės nėra, „nėra iš kur jos pasisemti – nėra literatūros, rusai uždraudę lotynišką šriftą“.
Svečias taip pat priminė, kad V. Kudirka paskutinius sunkius ketverius metus praleido Kudirkos Naumiestyje.
„Šiandien žiūriu į jus ir galvoju. Taigi V. Kudirka, kaip jis pats rašo, nelabai tiems naumiestiečiams rūpėjo. Užmirštas buvo, niekam nereikalingas. O kai numirė... Lengviau mylėt ir gerbti numirusius... – svarstė istorikas. – Pabandykime ne tik lygiuotis į V. Kudirką ir jo „Tautiškos giesmės“ žodžius, bet kartais pažiūrėti į juos, Kudirkos kūrybą su ironija iš aukščiau ir pabandyti pralenkti ironiją... Tikrai ne visa stiprybė glūdi praeityje. Aš manau, kad didelė dalis stiprios Lietuvos mūsų laukia ateityje. Su ateinančia Lietuva ir su Kudirka, kuris, tikiuosi, bus gyvas toj ateinančioj Lietuvoj.“
1998 m. rudenį Lietuvos nacionaliniam muziejui, kurio vienu iš padalinių ir tapo būsimas muziejus, patikėta įrengti ekspoziciją, o gruodžio 5d., minint „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100-ąsias ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines, įvyko muziejaus atidarymas.
Atidarymo akimirkomis pasidalinta ir renginio metu.
„Linkiu visiems, kad šie namai neštų vienybę, meilę, kad visi eitume vien takais dorybės...“ – iš ekrano šventindamas muziejų kalbėjo dvasininkas.
Prieš 25-erius metus Kudirkos Naumiestyje duris atvėręs muziejus buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatytas muziejus. Prisiminimais iš ekrano apie muziejaus atsiradimą dalinęsis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas akcentavo, kad jo atsiradimo varomąja jėga tapo vietos bendruomenė.
„Pirmą kartą nuvažiavau susitikti su mokytoja Natalija Manikiene, kuri kuravo tuo metu mokykloje veikusį muziejų, toks jausmas buvo, kad patekau į kitą pasaulį. Nepriklausomybė buvo ką tik atkurta, buvo visiškas sumaišties laikas, visi galvojo tik kaip išgyventi. Vietinių įkurtas V. Kudirkos fondas kreipėsi į Paminklų restauravimo ir projektavimo institutą, ir jo direktorius Antanas Gvildys pasiūlė man jį projektuoti. Ir štai atvažiuoji į Lietuvos pakraštį, kur net pačios N. Manikienės daugiabutis stovėjo ant Lietuvos sienos, prie pat tilto į Kaliningrado sritį, ir čia kalba eina apie tam laikui visiškai nežemiškus dalykus – norą pastatyti naują muziejų, – prisiminimais dalijosi A. Ambrasas pridurdamas, kad nors muziejaus statybos truko net šešerius metus, tačiau bendruomenė neišsikvėpė, o visais būdais sugebėjo kelti, palaikyti šią iniciatyvą. – Mintyse šiuos žmones kartais juokais pavadindavau „suvalkiečių mafija“, nes jie rasdavo reikalingų žmonių visose sferose ir visuose lygiuose.“
Architektas pasakoja, kad labai svarbus yra šio pastato vizualinis ryšys su Vinco Kudirkos paminklu, stovinčiu buvusioje miestelio turgaus aikštėje: „Muziejaus lankytojai tikriausiai pastebi, jog įėjimo į muziejų vietoje esantis bokštas yra šiek tiek pasuktas. Norėjome, kad išėjęs lankytojas atsidurtų veidu tiesiai į paminklą. Lygiai taip pat ir pagrindinėje ekspozicijos salėje – dideli aukšti langai yra atsukti į aikštę ir paminklo zoną.“
Įkurtas fondas
Vinco Kudirkos muziejaus statybos idėją kūrė ir įgyvendino tam tikslui 1991 m. rugpjūčio 18 d. įkurtas Vinco Kudirkos muziejaus fondas, kurio nariai buvo Stasys Tamošaitis, Donatas Jasulaitis, Romas Treideris, Algimantas Stanaitis, Laima Tamošiūnienė, Ona Piešinienė, Giedrė Čepaitienė, Zenonas Grigošaitis, Natalija Manikienė, Albinas Vaičiūnas, Algimantas Damijonaitis, Juozas Pikčilingis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
Kalbėjęs Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas kan. D. Jasulaitis jautria įžvalga prisiminė vieną iš muziejaus įkūrėjų – mokytoją N. Manikienę.
„Šioje bendruomenėje esu ilgiau nei pats muziejus, todėl labai gerai pažįstu mokytoją. Jai Kudirka buvo už viską aukščiau. Atsimenu, kai mano brolis mokytojai pasakė nuomonę apie Kudirką, kad šis „silpnas poetas ir nekoks daktaras“, užsitraukė mokytojos Manikienės rūstybę, – prisiminimais dalijosi dvasininkas. – Tik per mokytojos įtikėjimą Kudirka, šios asmenybės svarbos suvokimą atsirado ir šis muziejus.“
O prof. dr. Giedrė Čepaitienė priminė, kaip buvo renkami pinigai muziejaus statybai. Vienas iš būdų – išleista Marijos Urbšienės-Mašiotaitės knyga „Prisiminimai“.
„Kiekvienas, kas tą knygą pirko, pirko plytą šitam muziejui“, – pasakojo kraštietė.
Padėkojo
V. Kudirkos muziejus visada buvo neatskiriama Lietuvos nacionalinio muziejaus bendruomenės dalis. 2017 m. muziejus lankytojus pasitiko atsinaujinęs – buvo įrengta nauja ekspozicija. Ekspozicija supažindina su Vincu Kudirka ir miestu, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Gausiu muziejaus svečių, draugų būriu pasidžiaugė jo vedėja Vida Pavilionienė, o kad Kudirkos Naumiestis, visa Lietuva turi šį istorijos pilną muziejų, ji padėkojo pirmiausiai Vinco Kudirkos muziejaus fondo nariams.
Kalbėjusios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės nuomone, muziejus buvo sukurtas iš begalinės vietos bendruomenės meilės V. Kudirkos asmenybei ir iki šiol muziejus bendruomenei yra labai reikalingas. Direktorė padėkos raštus įteikė nuo pat muziejaus įsikūrimo dirbančioms Rūtai Bataitienei ir Danguolei Dabrišienei.
Vinco Kudirkos muziejaus kolektyvą atvyko pasveikinti savivaldybės administracijos vadovai, būrys bičiulių, naumiestiečių, kurie patys buvo liudininkai muziejaus statybų, dėkojo už glaudų bendradarbiavimą linkėdami, kad muziejuje ir toliau išliktų V. Kudirkos dvasia, linkėjo dar daugiau lankytojų, ieškoti dar įvairesnių veiklų vaikams, bendruomenei, atvykstantiems svečiams ir turistams.
V. Kudirka – kritikas
„Kas labiau lėmė V. Kudirkos atsivertimą? Kas lėmė grįžimą į lietuvybę žmogaus, bandančio susitapatinti su lenku, – Jono Jablonskio išbarimas ar pats Kudirka? O kas yra Kudirka? Tipiškas verkiantis lietuvis, kuris visko gaili, kaip ir kiti to meto veikėjai. Kodėl V. Kudirka verkia? Todėl, kad nelabai buvo žmogus, norintis dirbti. Tai bene vienintelis Lietuvoje gydytojas, dirbęs 19 a. pabaigoje, kuris iš savo medicininės praktikos praktiškai neišgyveno... V. Kudirka yra kairysis liberalas ir kritikuoja visus Lietuvoje, tarp jų ir lietuvius. Nes Lietuvos 19 a. pabaigoje tiesiog nebuvo. Kai anglai ir prancūzai, rusai, vokiečiai ir lenkai kūrė savo klasikinę literatūrą, formavo bendrines nacionalines kalbas, Lietuva iš esmės išliko nebyli, beraštė ir pasauliui nežinoma“, – kalbą pradėjo istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius.
Anot jo, todėl ir V. Kudirkos himne atsiranda žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybe semia“, nes tuometinėje Lietuvoje 19 a. pabaigoje tos stiprybės nėra, „nėra iš kur jos pasisemti – nėra literatūros, rusai uždraudę lotynišką šriftą“.
Svečias taip pat priminė, kad V. Kudirka paskutinius sunkius ketverius metus praleido Kudirkos Naumiestyje.
„Šiandien žiūriu į jus ir galvoju. Taigi V. Kudirka, kaip jis pats rašo, nelabai tiems naumiestiečiams rūpėjo. Užmirštas buvo, niekam nereikalingas. O kai numirė... Lengviau mylėt ir gerbti numirusius... – svarstė istorikas. – Pabandykime ne tik lygiuotis į V. Kudirką ir jo „Tautiškos giesmės“ žodžius, bet kartais pažiūrėti į juos, Kudirkos kūrybą su ironija iš aukščiau ir pabandyti pralenkti ironiją... Tikrai ne visa stiprybė glūdi praeityje. Aš manau, kad didelė dalis stiprios Lietuvos mūsų laukia ateityje. Su ateinančia Lietuva ir su Kudirka, kuris, tikiuosi, bus gyvas toj ateinančioj Lietuvoj.“
Emilijus iš Gelgaudiškio:
