Gruodžio 9 d. malda, žygiu prisiminti ir pagerbti mūsų laisvės kovotojai, žuvę Agurkiškės kaimo miške (Lukšių sen.). Pašventintas kryžius trijų partizanų žūties vietoje, prisiminti to meto laisvės kovotojų žygdarbiai.

Renginys sekmadienio rytą prasidėjo žygiu partizanų takais – į apie 10 kilometrų žygį Agurkiškės miško takais išsirengė Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Kalvarijos jaunieji šauliai, pavieniai žygeiviai.

Vidurdienį Staliorių koplyčioje melstasi už laisvės kovotojus. Šv. Mišias aukojęs Paluobių parapijos klebonas Andrius Vaitkūnas kvietė melstis pirmiausiai už taiką pasaulyje ir, akcentuodamas tokį partizanų pasiaukojimą Lietuvai, klausė: „O ar mes, esant poreikiui, stotume ginti tėvynės?“

Vėliau visi rinkosi prie dar lapkričio pradžioje Agurkiškės miške Seimo narės Irenos Haase iniciatyva pastatyto metalinio kryžiaus, kuris ženklina, kad čia 1948 m. vasario 19d. buvo nužudyti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai – štabo Ūkio skyriaus viršininkas Jonas Laurinaitis-Liūtas, Gražina Matusevičiūtė (Matūnaitė)-Snaigė ir Žalgirio rinktinės 36-os kuopos vadas Juozas Mockevičius-Drugys.

Kalbėjęs Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio šaulių 410-os kuopos vadas Antanas Varankovas pasidžiaugė gausiu žygeivių būriu, kad žygiuojant buvo aplankyta Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono, žuvusio Agurkiškėje, palaidojimo bei kitų partizanų kovos, žūties vietos, kuriose partizaninio karo faktus priminė tremtinys Antanas Bajerčius bei kiti šauliai.

„Žygiuodami pasidalinom prisiminimais apie partizanų kovas, žūtį už Lietuvos laisvę. Manau, šiandien čia susijungė praeitis, dabartis ir būsima mūsų ateitis, į kurią mes žiūrime su nerimu, rūpesčiu. Norėtume ir, manau, turėtume paženklinti ir kitas partizanų kovos, žūties vietas, jau 30 metų apie tai šnekam, o po tiek metų dar vis kažkur susipratę pastatom kryželį. Manau, tai mūsų kaltė, kad taip ilgai delsėm“, – kalbėjo A. Varankovas kviesdamas kleboną A. Vaitkūną pašventinti prie bunkerio naujai pastatytą kryžių.

Jautriais prisiminimais apie žuvusį mylimą brolį pasidalino partizano J. Mockevičiaus sesuo Marcelė Kerušauskienė, gyvenanti Paluobiuose, kuri pirmiausiai padėkojo visiems susirinkusiems ir pasidžiaugė, „kad dar yra tokių žmonių, kurie dar prisimena ir pagerbia Laivės kovotojus“.

„Mes šiandien matom, kokiose sąlygose miške, bunkeryje, per naktis ir dienas, nematydami saulės ir šviesos, lyg kankiniai gyveno jauni vyrai, pasiryžę kovoti už Lietuvą. Jie tikėjosi, sakydavo ir mano brolis, kad ateis diena ir mes išliksim... bet jų viltis jau maža buvo. Žinojo, kad daug partizanų jau buvo žuvusių... – kalbėjo 87-erių M. Kerušauskienė. – Kad negrįžtų tokie laikai, prašykime Dievo pagalbos.“

Ji pasakojo, kad šiame bunkeryje nusišovė trys partizanai, kai 1948 m. vasario 19 d. jų bunkerį apsupo stribai.

„Pasišventę savo priesaikai, sunaikino bunkeryje turimus dokumentus, spausdinimo mašinėlę ir gyvi nepasidavė. Stribai netikėjo, kad bunkeryje buvę kovotojai nusišovė, tai nuėję pas gyventoją atsinešė kūlį šiaudų, įkišo į bunkerio angą, padegė, o jeigu dar gyvi, kad užtrokštų, bet jie nebebuvo gyvi. Jų kūnai buvo išniekinti prie Lekėčių stribinės“, – skaudžius to meto įvykius pasakojo M. Kerušauskienė.

Į mišką pasitraukė visi trys jos broliai. Agurkiškės miške žuvo ir brolis Antanas. M. Kerušauskienė kartu su kitomis savo seserimis 1989 m. brolių Juozo, Antano, taip pat G. Matusevičiūtės (Matūnaitės) ir vieno neatpažinto partizano kaulelius iš Lekėčių perlaidojo į Paluobius.

Apie tėvo brolį, partizaną J. Laurinaitį prisiminimais pasidalino naumiestietis tremtinys Benjaminas Laurinaitis linkėdamas jaunimui, kad „užėjus kokiai negandai nepalūžtų, o imtų pavyzdį iš šitų didžiavyrių“.

„Jonas buvo smetoninės kariuomenės leitenantas, tarnavo pasienyje. Suėmė jį 1944 m. Barzduose, varantis į Šakius išsilaisvino, tai buvo jam atviras kelias į mišką. Matydavau, kai ateidavo vyrai į klėtį, vakarieniaudavo, tardavosi, naktį išeidavo į mišką. Nutikus tragedijai bunkeryje, vėliau mirė jo mama ir giedant išgirdome, kad meldžiamasi ir už Jono sielą, taip visi suprato, kad Jono gyvo nėra, – prisiminimais dalijosi B. Laurinaitis. – Tik kai sugrįžom iš Sibiro, iš dėdės apie Joną daugiau sužinojom. Jonas sakydavo, jog „mane spardys tik negyvą, gyvo manęs nespardys...“

Seimo narės I. Haase patarėjas, profesorius Arimantas Dumčius jos vardu padėkojo kryžių žuvusių partizanų atminimui stačiusiems A. Varankovui, tos pačios kuopos šauliams Rimantui Simokaičiui bei Gintarui Korsakui, UAB „Oldera“ direktoriui Egidijui Mykolaičiui už kryžiaus gražinimą, taip pat žygio organizatoriams, žuvusiųjų partizanų artimiesiems ir visiems, prisidėjusiems prie mūsų krašto istorinės atminties puoselėjimo.