Rugsėjo 3-iąją Zyplių dvaro konferencijų salėje griškabūdietė tautodailininkė Rimutė Amonienė kvietė pabūti kartu – čia vyko jos jubiliejinės tapybos darbų parodos „Širdies tyliam kalbėjime“ atidarymas. Apsupta bičiulių tautodailininkų, buvusių mokinių, kolegų iš Griškabūdžio gimnazijos, kraštiečių ir draugų šilumos, meilės ir apkabinimų, Rimutė neslėpė jaudulio sakydama, kad tik dabar suprato, kiek daug turi žmonių, kurie yra su ja visa širdimi.
Išaušusi rugsėjo 3-ioji šiemet išsiskyrė šiluma, šviesa. Ir Zyplių dvaro konferencijų salėje netrūko šilumos, šviesos nuo žmonių, susirinkusių į tautodailininkės R. Amonienės tapybos darbų parodą. Be abejo, šviesa, šiluma sklido ir nuo jos tapybos darbų, kuriuose saulė, mėnesiena žengia per bangas ar maudosi pursluose, pievos, paskendusios pienių pūkuose, rūke, pavasario žieduose, po lietaus žaliuojanti obelis ar iš paukščio skrydžio matoma žemė... Parodos anotacijoje Rimutė rašo: „Nugyvenau netrumpą gyvenimo tarpsnį, bet nei mėgstu, nei norėčiau vardinti savos biografijos puslapius: kokie pasiekimai, kiek parodų suruošta, kiek nutapyta paveikslų... Pakalbėkim, kaip aš jaučiuosi tapydama.“ Tačiau antradienį sugužėję draugai menininkai, pažįstami, buvę Rimutės mokiniai kalbėdami sugrąžino ne į vieną praeities akimirką.
Kad R. Amonienė yra ragavusi ir pedagogės duonos, priminė su paroda ir gražiu jubiliejumi sveikinęs savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas.
„Savo žinias, gebėjimus perdavėte mokiniams, kurie, manau, džiaugiasi jus pažinę. Kad esate gera mokytoja, garsas sklido ne tik Griškabūdyje, bet ir po visą rajoną. Mes išeisime, o jūsų darbai liks ir džiugins dar ilgai“, – kalbėjo D. Aštrauskas.
Sveikinimo žodį tarusi savivaldybės tarybos Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė sakė neabejojanti, kad tapytojos R. Amonienės gyvenime tokių gražių rugsėjo 3-ųjų, kaip šiemet, būta nemažai, ir dėkojo už širdies gerumą, žodžio dosnumą, minties gilumą, šypsenos platumą, žvilgsnio visapusiškumą, spalvų švelnumą, jausmų atvirumą.
Atrodo, viskas apie Rimutę šiais žodžiais ir išsakyta, tačiau Šakių rajono tautodailininkų bendrijos „Dailius“, kurios nare ji yra, pirmininkas, skulptorius Vidas Cikana, sveikindamas su parodos atidarymu, turėjo dar ką pridurti.
„Rimutės pirmuosiuose darbuose buvo daug dangaus šviesulių... Rimutė man kaip sesuo, su kuria gali apie bet ką pasikalbėti. Drįsdavau jai paskambinti, kai man būdavo sunku. Prieš 30 metų, atsimenu, ir ji man paskambino pasikalbėti. O Rimos paveikslai šiandien truputį kitokie, atėjo toks etapas – juose daug šviesos, mėlynos spalvos“, – kalbėjo V. Cikana dovanodamas iš Niufaundlando salos parvežtą muilakmenį.
Su gėlių žiedais nešini apspito Rimutę ir jos bičiuliai tautodailininkai, kas garsiai, kas pašnibždomis dėkojo už draugystę, linkėjo sveikatos, ramybės širdyje, džiaugsmo ir nenustoti tapyti.
Menininkės pasveikinti atvyko visas būrys griškabūdiečių, buvusių kolegų ir mokinių. Šie dėkojo pirmiausiai už dailės pamokas, kurios ne vieną paskatino pasirinkti menininko kelią, linkėjo Rimutei surengti dar ne vieną parodą. Savo dainas dovanojo Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio ansamblio „Žara“ (vad. Asta Grigaitienė) atlikėjai.
Pakviesta pristatyti parodą, Rimutė tepasakė: „Tapyba pati kalba už mane.“ Tačiau buvo galima pajusti, kad menininkė negali slėpti jausmų, sukilusių per parodos atidarymą.
„Labai norėčiau dar kartą visus apglėbti ir apkabinti. Jūs esate tie, kurie atėjote į mano šventę ir norite būti su manimi šią dieną. Kiek daug širdžių šilumos, meilės, apkabinimo, nuoširdumo ir tikrumo... be apsimetinėjimo pajutau. Ačiū, kad suteikėte tiek džiaugsmo“, – kalbėjo Rimutė.
Ji prisipažino, kad dažnai artėjant kažkokiam jubiliejui ji stengdavosi pabėgti nuo jo.
„Norėjau bėgti ir šiemet... Tačiau Inesėlė ir sako: tavo tautodailininkai ir mes, kultūros darbuotojai, norim, kad šią dieną būtum čia, kad galėtume vėl susitikti, tave apkabinti“, – kalbėjo R. Amonienė.
Ji pasakojo, kad jau 50 metų gyvena Zanavykijoje, nors pati kilusi iš Šiaulių.
„Klausausi šiandien jūsų sveikinimų ir svarstau – čia buvusi mokinė, čia jos dukra jau. Ir dauguma esame susiję per meną. Džiaugiuosi, kad pirmiausiai buvau mokytoja, kad daviau tai, kas šiandien, manau, grįžta su didžiuliu kaupu“, – sako menininkė.
O žvelgdama į savo tapybos darbus pabrėžia, kad paveikslai gimsta, kada nurimsta širdis.
„Įsiklausau, ką kalba mano širdis. Kad vedžiodama teptuką drobėje suprasčiau, koks bus paveikslo koloritas, spalva. Dabar vis dažniau mano akys kelia žvilgsnį į dangų. Tenai mano vilties šviesa. Manau, šviesa visuomet mane lydėjo ir tai atsispindi mano darbuose. Esu dėkinga lemčiai už kiekvieną dieną, už tai, ką turiu“, – kalbėjo R. Amonienė.
Agnė iš Lukšių:
