Praėjusio penktadienio popietę Šakių viešojoje bibliotekoje skambėjo bardų muzika, poezija ir taip dažnai ištartas žodis „viltis“... Šis žodis itin dažnas poezijos kūrėjos Loretos Ogorodnikienės poezijos knygoje „O aš tylėsiu“, kuri ir buvo pristatyta šakiečiams.
L. Ogorodnikienė jurbarkietė, tačiau jau treji metai, kaip pati sako, mina kelius ir takelius Šakiuose, mat dirba Šakių socialinių paslaugų centro paramos šeimai skyriuje vyriausiąja socialine darbuotoja. Loreta eilėraščius kuria nuo paauglystės, tačiau poezija į knygą „O aš tylėsiu“ sugulė tik pernai rudenį ir knygą ji paskyrė a. a. broliui. 
D. Pavalkio nuotr.
„Taip likimas susiklostė, kad jaunėlio brolio žemėje nebeliko, bet liko daug gražių dalykų, susijusiu su juo. Ir eilėraštis, kaip ir knygos pavadinimas „O aš tylėsiu“, skirtas jam... – sakė L. Ogorodnikienė. – O knyga, galima sakyti, yra apie mus visus. Keli eilėraščiai yra skirti asmeniškai broliui. O šioje knygoje yra ir visai kitų žmonių gyvenimai. Man tenka sutikti daug žmonių, daugelis kurių man palieka savo skaudulius, rūpesčius, kuriuos aš radau būdą paleisti, išjausti per kūrybą. Šioje knygoje yra mano ir jūsų istorija.“
Keletas Loretos eilėraščių yra patekę į tarptautinį almanachą „Srauniais upeliais į didžiąją kūrybos upę“, daugiausiai eilėraščius ji publikuoja socialiniame tinkle, čia ji pažįstama kaip Loreta Lora. Būtent socialiniuose tinkluose perskaitęs Loretos eilėraščius pagal juos dainas pradėjo kurti dainų autorius ir atlikėjas Rimas Liorančas.
„Labai daug dainų atlieku pagal Loretos tekstus. Jos praktiškai kiekvienas tekstas man limpa. Vieną kartą perskaičiau eilėraštį ir galvoje jau sukasi dainos vizija. Jos tekstais dainas nori kurti ir kiti dainuojamosios poezijos atlikėjai“, – kalbėjo R. Liorančas ir atliko Loretos mėgstamiausią kūrinį „O aš tylėsiu“.
D. Pavalkio nuotr.
Pažintimi su bardu Rimu pasidžiaugė ir pati poezijos knygos autorė, sakydama, kad dainuojant poezijos tekstai net kitaip suskamba.
„Kai atsiuntė paklausyti pagal eilėraštį „O aš tylėsiu“ sukurtą dainą, aš klausau, verkiu, ir pusė darbuotojų verkia...“ – prisiminė Loreta.
„Loreta labai tokia produktyvi būna, kalbiesi telefonu, o jau po pusvalandžio atsiunčia sukurtą eilėraštį“, – išduoda R. Liorančas.
Knygos autorė skaitydama savo poeziją popietės dalyvių klausė, ar esame kažkam uždavę klausimus: „Ar būsi su manim, kai nieko neturėsiu, išskyrus viltį, širdy giliausiai užrakintą? Ar būsi su manim, kai jau kiti seniai išėję?.. Ar būsi su manim, kai mano juoką nusineš neklusnūs vėjai?“ Ar dažnai gyvenime žadam, ar tuos pažadus vykdom? Be abejo, paskaitė ir eilėraštį apie akmenį, ant kurio vaikystėje sėdėdavo ir stebėdavo Nemuno upės srovę, dar vienas eilėraštis lyg žinutė, kad būtume mažesni savanaudžiai.
„Eilėraštis „O tiek nedaug tereikia“ gimė labai greitai. Grįžau po sunkios darbo dienos. Net bendrauti su niekuo nesinorėjo. Aplankė mane artimas sielos draugas, brolis kapucinas, kuris perdavė nuo mamos pyrago gabalėlį, įdėtą į margarino dėžutę. Apkabino... Ir diena tapo nebesunki. Pagalvojau – o Dieve, kiek nedaug tereikia“, – pasakojo, kaip gimsta eilėraščiai, Loreta.
L. Ogorodnikienė pripažino, kad jos kūryboje dažnai pasikartoja žodis „viltis“.
„Išleisdama šitą knygą aš ir tikėjausi, kad tos vilties bus kuo daugiau mumyse. Aš linkėčiau visiems vilties, ir kad ateityje dainos būtų tik linksmesnės... Būkime vieni kitiems viltimi. „Vilties nepagailėk. Išbūt, suprast, išlaukt...“ – tokiomis savo poezijos eilutėmis knygos pristatymą užbaigė L. Ogorodnikienė.
Knygos autorę, išleidusią pirmąją knygą, sveikino bendradarbiai, bičiuliai, bibliotekos kolektyvas, linkėjo Loretai kūrybos, vilties.
„Mano šiandien širdis dainuoja, matant taip gausiai jus atėjusius į knygos pristatymą“, – emocijų neslėpė Loreta.
Antanas iš Šakių:
