Minint šią dieną galima kalbėti apie neregius ir silpnaregius, jų problemas, tačiau šį kartą norisi kalbėti apie pačią baltąją lazdelę, kuria žmonės su regos negalia naudoja mobilumui ir orientacijai visame pasaulyje.
Pirmieji bandymai kurti tam tikrą mobilumo mokymo sistemą pradėti ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios srities pionierius buvo Ričardas Hūveris (Richard Hoover), mokęs su lazdele vaikščioti Pirmajame pasauliniame kare apakusius kareivius. Greitai R. Hūverio patirtis peraugo į sistemingas orientacijos ir mobilumo pamokas visose Jungtinių Amerikos Valstijų aklųjų mokyklose. Tačiau R. Hūverio lazdelė dar nebuvo dabar neregių naudojama baltoji lazdelė. Mintis, kad aklieji turėtų su savimi nešiotis aiškiai matomą ženklą – baltają lazdelę – 1931 m. kilo vienai paryžietei. Anot jos, turėdami tokį ženklą, regėjimo netekę žmonės būtų labiau pastebimi ir galėtų sulaukti daugiau pagalbos.
Profesionaliai mokyti žmones su regos negalia, kaip reikia naudotis baltąja lazdele, mūsų šalyje pradėta 1991 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narius orientacijos ir mobilumo mokantis Juozas Daunaravičius turi daugiau nei 30 m. darbo patirtį.
Jeigu žmogus nori mokytis vaikščioti su baltąja lazdele, susitikęs su orientacijos ir mobilumo mokytoju, aptaria, kokie jo įgūdžiai, kokie iššūkiai kyla ir ko siekia išmokti. Pedagogas sudaro individualų planą kiekvienam neregiui taip, kad būtų mokomasi nuo lengvesnių dalykų ir palaipsniui prieinama prie sudėtingesnių. Mokinys pasirenka laiką, kuriuo metu ir kiek turėtų trukti pamokos. Orientacijos ir mobilumo pamokos vyksta tik su vienu akluoju, nes būtina užtikrinti jo saugumą, suteikti tik jam reikalingų žinių, taisyti pasitaikančias klaidas.
Keliavimas naudojantis baltąja lazdele – vienas iš naudingiausių įgūdžių pačiam žmogui su regos negalia. Tai yra pirmiausia pripažinimas sau pačiam, kad jis negali pasikliauti savo rega ir kartu kelias į savarankiškumą. Juk kol apakęs asmuo nesinaudoja baltąja lazdele, jis būna priklausomas nuo kitų žmonių, jaučiasi menkavertis. O tie, kurie paima šią priemonę į rankas, išeina į gatvę, palaipsniui vis plečia savo maršrutus, įgyja pasitikėjimo savo jėgomis. Patys neregiai, kurie nuolat savarankiškai vaikšto su baltąja lazdele, dalinasi savo patirtimi: „Eidamas neregys turi stebėti aplinką – įsiminti praeitas gatves, posūkius, stengtis pajusti, kaip po kojomis keičiasi gruntas. Dažniausiai einama taip: iki orientyro, iki posūkio, kol įsidėmėtu keliu pasiekiamas objektas. Orientacijai gali padėti ir atsimušantis nuo įvairių statinių ar kliūčių aidas, ir reljefinės šaligatvio plytelės. Tačiau šiais dalykais nereikėtų per daug pasikliauti, jie padeda tik tada, kada žmogus yra išsiugdęs gerą bendrąją orientaciją.“
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga džiaugiasi, kad vis daugiau neregių ir silpnaregių šalyje naudojasi baltąja lazdele kasdien, ir tuo didžiuojasi. Baltoji lazdelė jiems padeda būti savarankiškiems: naudodami ją, patys tvarko asmeninius reikalus, pramogauja. Taip pat neregiai, kasdien keliaujantys su baltąja lazdele, tampa savo negalios ambasadoriais – juos mato viešosiose erdvėse regintieji, pripranta, susigyvena, tai palaipsniui tampa norma. Pagaliau dažniau matydami su baltąja lazdele švytuojantį neregį, aplinkiniai greičiau suvokia, kam reikalingi taktiliniai vedimo paviršiai, užrašai Brailiu.
Kas yra baltoji lazdelė, kokie jos privalumai, galimybės ir kaip vyksta profesionalūs orientacijos ir mobilumo mokymai, galima pamatyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos parengtame filmuke (https://www.youtube.com/watch?v=WQfYjZ-D6m4&t=130s)
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šakių r. filialas
Ramūnas iš Šakių:
