Paluobių (Griškabūdžio sen.) teatro tradicijos šiame krašte gyvos nuo seno, nenuostabu, kad ir šiandien čia žmones vienija teatras. Tradiciją tęsia Paluobių kaimo bendruomenės teatras „Pagirys“, gyvuojantis jau penkeri metai, praėjusį sekmadienį pristatęs premjerą – improvizaciją pagal R. Pacukonio pjesę „Nei velnias, nei gegutė“ (rež. Aida Mozūraitienė).
Spalio 2 d. Paluobių krašto žmonės po titulinių Šv. Angelų Sargų atlaidų rinkosi į Paluobių laisvalaikio salę, čia jau penkeri metai vyksta teatrų popietė. Šiais metais Paluobių kaimo bendruomenės teatras „Pagirys“ pakvietė jau į penktąjį spektaklį, premjerą „Nei velnias, nei gegutė“. Spektaklis žiūrovus nukėlė į laikmetį, kai jaunikį dukrai tėvai išrinkdavo, aktoriai išraiškingai perteikė, kaip kaimo žmonės įsivaizdavo velnią. Vaidmenis spektaklyje kūrė pati teatro režisierė A. Mozūraitienė, jos sutuoktinis Saulius Mozūraitis, Irena ir Alvydas Kerušauskai, Liucija Maksvytienė, Saulius Kemeža. 
Scenoje nuo mokyklos esanti Paluobių kaimo bendruomenės teatro „Pagirys“ režisierė Aida Mozūraitienė džiaugiasi, kad randa sceną mylinčių bendraminčių, kurie į šia veiklą pasineria neatlygintinai. L. Poškevičiūtės nuotr.
Po spektaklio kalbiname režisierę ir atlikėjus, be jokio atlygio save pašventusius teatrui. Socialinėje srityje dirbusi Paluobių seniūnaitė, režisierė A. Mozūraitienė prasitaria, kad kone visi teatro aktoriai yra vaidinę anksčiau Paluobiuose gyvavusiame teatre, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Pasak Aidos, Paluobių žmonės nuo seno myli teatrą. Daug metų jį puoselėjo Janina Kriaučiūnienė, Nijolė Černevičienė. 1995 m. nemažą būrį artistų suburia Mindaugas Kriaučiūnas. Paluobiuose nuo 2000 m. organizuojamas teatrų festivalis „Paluobių pagirys“, kuris sutraukia teatralus iš įvairių šalies vietovių.
„Mes, teatro žmonės, pirmiausiai įkūrėme bendruomenę. Su teatru garsinom Paluobius“, – prisimena Paluobių bendruomenės centro pirmininkė I. Kerušauskienė.
Visi penki Paluobių teatro „Pagirys“ spektakliai – komedijos. 
L. Poškevičiūtės nuotr.
Pasak režisierės Aidos, šį žanrą labiausiai žiūrovai supranta ir priima.
„Ir patiems lengviau kurti vaidmenis, nes esame savamoksliai mėgėjai, nors patirties scenoje turime visi ir nemažos“, – sako A. Mozūraitienė.
Režisierė atskleidžia, kad užtrunka surasti pjesę spektakliui, prasitaria, kad „Nei velnias, nei gegutė“ pastatė kone per du mėnesius.
„Pjesę renkuosi pirmiausiai pagal mūsų teatro aktorių skaičių. Šiame spektaklyje daug improvizuota, atsirado zakristijono vaidmuo. Ir pačiai teko vaidinti, nes reikėjo sukurti kaimynės Jadvygos vaidmenį, – pasakoja A. Mozūraitienė. – Skaitau pjesę ir pamatau, kuriam aktoriui koks vaidmuo tinkamas.“
Jos sutuoktinio Sauliaus vaidmenys spektakliuose – nuo velnio iki ūkininko.
„Visus spektaklius Lukšių mokykloje sužlugdydavau, tiesiog neateidavau... – šypsosi S. Mozūraitis. – Matyt, karma čia tokia – bėgau nuo spektaklių, o dabar be scenos gyventi negaliu.“
Kalbant apie vaidmenis spektakliuose, A. Kerušauskas šypsodamas priduria, kad dažnai sutuoktinių vaidmenys atitenka ir spektaklyje.
„Kultūroje užaugo ir mūsų vaikai, nes abu su Irena šokom šokių kolektyve, vėliau teatras“, – sako A. Kerušauskas.
L. Maksvytienė į repeticijas važinėja iš Griškabūdžio, sako, kad įsijausti į jaunos merginos vaidmenį buvo visai įdomu.
„Spektaklyje „Kunigo naudą velniai gaudo“ vaidinau davatkėlę, toks truputį iššūkis buvo įsikūnyti“, – prisimena L. Maksvytienė.
Jauniausias tarp teatro aktorių 35-erių S. Kemeža sako, kad scena jam taip pat ne svetima, vaidino teatre Kriūkuose, o Paluobiuose pradėjo nuo vaidmenų spektaklyje vaikams.
„Per penkerius Paluobių teatro gyvavimo metus galbūt labiausiai įstrigo ūkininko Petro vaidmuo spektaklyje „Maušo karčiama“, – sako Saulius.
Pasak A. Mozūraitienės, per penkerius metus jau yra sukaupta ir dekoracijų, ir rūbų. Paluobiečiai su naujuoju spektakliu pakviesti paviešėti pas kaimynus į Liepalotus.
„Planuojam gyvuoti ir toliau, ir nė trupučio ne prasčiau“, – sako A. Mozūraitienė ir prasitaria, kad svarsto kitąmet Paluobiuose surengti teatrų šventę.
Ramūnas iš Šakių:
