Vasario 21-ąją, minint Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, Šakių viešojoje bibliotekoje vyko tradicinė gimtosios kalbos šventė „Kalba – žmogaus kultūros esmė“, o jos metu Rimai Rauktienei buvo įteikta kalbos sergėtojo, mokytojo, Šakių krašto šviesuolio Jono Augustaičio vardinė statulėlė „Raidė A“. Daug prasmingų minčių apie kalbos galią nuskambėjo tą popietę, o gausius sveikinimus priimdama vakaro laureatė neslėpė: „Jei kas iš manęs atimtų kalbą, nuskursčiau tą pačią sekundę!“
Santykis su kalba – daugiaplanis
Šakių viešosios bibliotekos kolektyvas kalbai skirtą šventę surengė jau septintą kartą. Scenarijus, kaip ir pridera, užgriebė giliai, ir, rodės, kiekvienas žodis vertas citavimo. Gal dėl to, kad išties – žodis gydo, žodis užmušti gali, o ir mes gal ne iš kūno ir kraujo, o iš kalbos dalių esame sudaryti? Prieš apdovanojimų ceremoniją renginio organizatoriai aplankė Jono Augustaičio kapą senosiose Šakių kapinėse, uždegė žvakelę. O oficialioji dalis prasidėjo ir buvo lydima „Muzikinių priartėjimų – skambančių minčių“, kurias dovanojo operos solistas, baritonas Paulius Bagdonas.
Apie kalbą galima kalbėti akademiškai, labai rimtai, o galima – ir su polėkiu. Antrąjį kelią pasirinko tos popietės svečias – poetas, vertėjas, publicistas Tomas Taškauskas. Jo pranešimas „Kalbos artumas, atstumas ir apokalipsė“ buvo praturtintas pajuokavimais, poezija ir siūlymais kiekvienam atlikti savosios kalbos auditą. Kalba, mintimis dalinosi T. Taškauskas, gali mums padėti sukurti ryšį ir suartinti, kita vertus, gali išskirti. Juk yra jausminis skirtumas, ar sakai „Ateik, apsikabinkim, aš atsiprašau, atleisk“, ar renkiesi bendrauti žodžiais „Atstok, atsibodai, amžinai tas pats, ar baigsi?“
Pranešimą skaitęs poetas, vertėjas, publicistas Tomas Taškauskas dalinosi savo mintimis apie kalbą linksmai, su pajuokavimais ir siūlymais kiekvienam atlikti savosios kalbos auditą. D. Pavalkio nuotr.
„Mes kalbame taip pat, kaip kvėpuojame – dažniausiai apie tai net nesusimąstydami. Tačiau jei norime sąmoningai kvėpuoti ir kalbėti, reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip tai darome, kaip įkvepiame, kokius žodžius renkamės“, – kalbėjo svečias.
Kvietimo atvykti į Šakius sako negalėjęs atsisakyti dėl poros esminių priežasčių – iš dalies dėl to, kad turi romano idėją, kurio pagrindinis veikėjas yra kilęs iš Šakių, todėl gyvai norėjo patirti mūsų miesto atmosferą. Kita priežastis – jį suintrigavo, kad mes už kalbos puoselėjimą to vertus pagerbiame statulėle „Raide A“.
„Ši raidė, kaip ir kitos abėcėlės raidės, yra niekieno ir visų, tačiau pamatęs prieš keletą metų ant šaligatvio raidę A, pats parašiau tekstą tokiu pavadinimu „Raidė A“. Todėl šis kvietimas man buvo smagiai suskambėjęs atsitiktinumas“, – dalinosi svečias ir pridūrė, kad nors pranešimo pavadinime rasime žodį apokalipsė, nepultume baimintis.
Pasak jo, nors pirmasis įspūdis, kad žodis apokalipsė reiškia pabaigą, jis mieliau renkasi kitą, pačią pirminę šio žodžio prasmę, šis žodis reiškia ir atskleidimą, apsireiškimą.
„Mūsų kalba irgi atskleidžia, kas mes esame, todėl siūlau ir jums padaryti savo kalbos auditą, pažiūrėkite, kokius žodžius dažniausiai vartojate, nes tai tikrai labai daug pasakys apie jus. Mūsų kalba, mūsų žodžiai turi galią mums patiems ir mūsų aplinkai“, – kalbėjo T. Taškauskas.
D. Pavalkio nuotr.
Tikroji kalbos ambasadorė
Antroji renginio dalis – šventės kulminacija. Už išskirtinę pagarbą ir atsidavimą kalbai, jos prestižo kėlimą, kultūrinio savitumo branginimą, altruistinę šviečiamąją veiklą, krašto kultūros reprezentavimą renginiuose ir profesionalią jų sklaidą, statant dvasinius ir materialius paminklus tautinės tapatybės simboliui – kalbai, J. Augustaičio vardinė statulėlė „Raidė A“ buvo iškilmingai įteikta R. Rauktienei. Vietiniams laureatės pristatyti nereikia, nes visi žino, su kokiu atsidavimu ir meile ji sukasi kultūros baruose. Kadaise Zanavykijoj šaknis įleidusi aukštaitė pagal išsilavinimą – teisininkė, o jos keliai driekėsi ir per politiką, ji vadovauja savivaldybės kultūros ir meno tarybai, vaidina „Zanavykų teatre“, veda renginius, svetingai duris atveria turistams arba kaip edukacijos „Ragaučius“ gaspadinė, arba pasitinka kaip gidė (beje, smagus sutapimas – tądien buvo minima ir Tarptautinė gido diena). Daugybė apibūdinimų R. Rauktienei tą popietę nuskambėjo ir iš sveikinusiųjų lūpų, bet visi vienbalsiai mintijo: nesvarbu, ko ji imasi, tą daro su išmone, atsidavimu ir meile, o jos žodžiai visada yra tarsi savaiminis kalbos populiarinimas. Visas R. Rauktienės triūsas buvo įvertintas ir „Aitvaro“ apdovanojimais.
Statulėlę įteikdamas rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas šmaikštavo, kad už raidės A atsistoja ir dar dvi svarbios raidės – R. ir R. Jos anglui ar amerikiečiui gal būtų prabangaus automobilio „Rolls Royce“ simbolis.
„Mums irgi prabanga savo krašte turėti žmogų, kuris taip puikiai reprezentuoja mūsų kalbą, kraštą, kultūrą ir meną“, – sveikindamas kalbėjo D. Aštrauskas.
Prie šių minčių tąsos prisidėjo ir rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius, Seimo nario D. Jakavičiaus patarėja Jolanta Laurinaitienė, pirmosios statulėlės „Raidė A“ savininkė Augenija Kasparevičienė. Ji taikliai pastebėjo, kad R. Rauktienė yra tas žmogus, kuris su didžiule meile daro kur kas daugiau nei apibrėžia pareigos. 
D. Pavalkio nuotr.
Priimdama sveikinimus R. Rauktienė nebandė slėpti pakilaus jaudulio. Dėkodama už pagerbimą ji prisipažino, kad be kalbos ji būtų bejėgė: „Kaip akis pramerkus, pasakyčiau „Labas rytas“ savo žmogui? Kaip labinčiausi su bendradarbiais, gatvėje sutiktais mielais žmonėmis? Kaip be savosios kalbos pasakyčiau telefonu „Labas, mamyt“ ar „Sveikas, sūnyti?“ Kaip paklausčiau žmogaus, kaip jis jaučiasi, kuo padėt jam galiu? Kaip paguosčiau? Kaip dėkočiau žmonėms už man daromą gerą? Net šiandien – kaip aš Jums visiems padėkočiau? Kaip aš Jums pasakyčiau ačiū už „A raidę“? Raidę, kuri jau septintą kartą mūsuose skiriama žmonėms, tiesiog mylintiems savąją kalbą! Ačiū už sukurtą nuostabią it sapnas būseną, kai tu supranti ir matai, kiek aplink yra vienodai apie vertybinius dalykus mąstančių žmonių. Telieka tik labai norėti, linkėti ir tikėti, kad pasaulyje nugalės sveikas protas ir kad po taikiu dangumi kiekvienas, kur begyventume, kuo bebūtume, galėsime laisvai kalbėti savąja kalba.“
Ji dar prisiminė, kad atsidūrusi profesinio pasirinkimo kryžkelėje iš tiesų labai rimtai svarstė apie lietuvių kalbos ar režisūros studijas, bet patarta tėvų pasirinko teisininkės kelią, visada žinodama, kad kultūra bus jos hobis. Todėl ir dabar dirba darbą pagal profesiją, bet ne iš pareigos, o iš meilės gyvena kultūra ir kultūroje.
Renginiui baigiamuosius akordus dovanojo operos solistas P. Bagdonas, o po jų dar netilo nuoširdūs pasidžiaugimai, sveikinimai, spragsėjo fotoaparatai ir buvo dalinamasi širdžiai pačiu mieliausiu gimtuoju žodžiu.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
