Kunigas ir rašytojas Benas Audrius Martusevičius, geriau žinomas Beno Lyrio vardu, Gelgaudiškyje svečiavosi Verbų sekmadienio išvakarėse. Vietos bendruomenei buvo dviguba šventė, nes vidurdienį jis bažnyčioje aukojo šv. Mišias, o pavakary laukė jaukus ir prasmingas susitikimas kultūros centro salėje. Nors buvo skelbiama, kad bus pristatyta naujausia Beno Lyrio knyga „Kunigo širdies dienoraščiai“, tačiau pokalbis dinamiškai vinguriavo ne vien apie ją, bet apie tai, kas svarbu: apie jo tarnystės patirtis, sutiktų žmonių istorijas, kasdienius iššūkius, dvasines traumas, Dievo paieškas, skausmus ir laimės blyksnius. Trumpai tariant, apie tikrą gyvenimą be filtrų ir kaukių.
Neviltyje apie viltį
Minėtoji knyga gimė iš dešimtmetį trukusios B. Lyrio kelionės einant kapeliono pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Jai pasirinktas išskirtinis maketas – juodi puslapiai su baltomis raidėmis, nes ir gyvenime net tamsiausioje naktyje juk esama bent lašelio šviesos. „Kunigo širdies dienoraščių“ nereikia skaityti kaip romano, galima atsiversti bet kurį puslapį ir ten pradėti, perskaičius fragmentą, užversti ir grįžti prie knygos, kai vėl norėsis.
„Ten (klinikose – red. past.) pamatai visą pasaulį, patiri didelį ir intensyvų krūvį visų jo spalvų“, – apie vertingas patirtis, kurias išsinešė iš savo tarnystės, kalba B. Lyris ir prisipažįsta turįs tikslą per trejetą metų aplankyti visą Lietuvą. 
D. Pavalkio nuotr.
Iš viso jis parašė jau vienuolika knygų, o kūryba lydi nuo pat mokyklos laikų. Slapyvardis atsirado registruojantis viename internetiniame kūrėjų portale, o didžiausia „įkvėpėja“, juokiasi pats, buvo lietuvių kalbos mokytoja, nuolat jam rašiusi šešetus, nepaisant turinio ir klaidų, nes jo tekstų ji tiesiog neskaitydavo. Bet kai jaunas vaikinas pateko į kitos mokytojos rankas, suprato, kad kūryboje turi potencialo ir joje gali skleistis. Ir B. Lyris skleidėsi – strėlinėmis maldomis, žinutėmis ant servetėlių ar popierinių puodelių viešose vietose, kol kartą per televiziją jį išgirdusi vienos didelės leidyklos atstovė ėmė jį raginti rašyti knygą.
„Nevadinu savęs rašytoju nei poetu, nes tai per didelį svorį turintys žodžiai. Tai, ką rašau, yra labiau paguodos ar susitaikymo literatūra, tai yra praktinis vadovas, kaip žmogui išgyventi gyvenimą, kuriame yra visokių spalvų. Esu kūrėjas neviltyje apie viltį“, – save įvardina B. Lyris.
Į susitikimą su kunigu Benu Lyriu atėjo gausus būrys žmonių – ne tik gelgaudiškiečių. Tarp jų buvo ir tokių, kuriuos padrąsinantis kunigo žodis buvo guodęs ir anksčiau – ligos akimirką. D. Pavalkio nuotr.
Priimti ir suprasti savo silpnumą
Kunigas liūdnai konstatuoja dabartinę žmonių psichinės sveikatos būklę. Perdegimai, pervargimai, panikos atakos, depresija, baimės, užspaustos emocijos.... Psichosomatika žmones ištinka tada, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu.
„Mes sukamės pragaro mašinoje – kas šaunesnis, kas pirmesnis darbuose, perkant butus, siekdamas žemiškų tikslų... Bet reikia tiesiog atsipalaiduoti ir gyventi“, – paprastai kalba B. Lyris ir pats sako nekaupiantis turtų, o radęs laisvą dieną mieliau tiesiog nuskrenda atsigerti kavos į Milaną, nes už devyniolika eurų, sako, vargu ar į Klaipėda suvažinėtum. 
D. Pavalkio nuotr.
Iš tiesų, kai sunki liga paliečia artimuosius, serga ne tik tie, kuriems ji diagnozuota, bet ir šalia esantys. Šie, sako B. Lyris, kartais serga kone trigubai, nes jiems dar reikia ne tik rūpintis ligoniu, bet ir dirbti, atliepti kitų šeimos narių poreikius.
„Vis manęs klausia, iš kur gauti jėgų? Visada sau ir kitiems sakau, kad jėgų reikia semtis iš priimto ir suprasto savo silpnumo. Reikia suprasti, kad nesu Dievas – turiu ribas ir galiu su meile padaryti tiek, kiek galiu. Negaliu už kitą išgyti, pagydyti. Amžinybė iš tiesų yra dabartis, kurią visa širdimi apkabinu“, – atvirai dalijasi svečias ir pats sako kartais pasinaudoja šiuo patarimu.
Kur gyvena Dievas?
B. Lyris garsiai svarsto, kad jei eitų ir tik cituotų Šventąjį Raštą, tikriausiai neprisibelstų į žmonių širdis. Lygiai dėl tos pačios priežasties jis laimina santuokas net jei sutuoktiniai neturi Sutvirtinimo sakramento, neverčia vaikų, besiruošiančių Komunijai, rinkti parašus po kiekvieno apsilankymo... Jie patys savanoriškai vėliau sugrįžta į bažnyčią.
D. Pavalkio nuotr.
„Man svarbu matyti tikrą žmogų. Didžiulė privilegija prisiliesti prie gyvenimų, kurie nėra po kauke, ypač dabar, kai taip klesti filtrų visuomenė. Visi mes augame skirtingu ritmu, todėl patikėti Dievu už kitą neįmanoma – reikia pasėti sėklas ir laukti. Tai yra kelionė. Dievas ateina savo tempu. Visuose juk yra palikta rezervo Dievui, tik iki to momento reikia prieiti“, – gražiai savo mąstymą atskleidžia kunigas.
Ir čia pat jis papasakoja istoriją apie moterį, laukiančią širdies ir plaučių donoro. Nesvarbu, kurioje šalies ligoninėje ji gulėtų, jos vyras iš uostamiesčio važinėja pas ją kasdien, kad galėtų kartu su ja pernakvoti, nešioja ją į tualetą, neša į mašiną... 
Nors lyg ir daugiausia dėmesio buvo skirta naujausiai Beno Lyrio knygai „Kunigo širdies dienoraščiai“, tačiau pokalbio metu buvo paliesta ir daugiau esminių temų – netektys, ligos, Dievo paieškos, dėkingumas. D. Pavalkio nuotr.
„Pacientė vis manęs klausdavo, tai kur yra Dievas, kai ji šitaip serga? O aš jai tada ir pasakiau, kad Dievas yra jos vyras, nes jo jėgos viršija žmogiškąsias... – dalijasi B. Lyris ir priduria, kad Dievas yra nebūtinai metafizinė būtybė. – Atsiuntęs sunkumą, jis apstato nelaimės ištiktąjį šimtais pagalbos rankų – angelų, kurie tampa Dievo balsu, paguoda ir meile. Bet mes taip dažnai paskęstame realybėje, kad nematome, kas šalia mūsų. Dėkingas ir laimingas yra sinonimai, nes jei žmogus dėkingas, tai ir laimingas.“
Baigiantis pokalbiui, tema pasisuko apie velykinius linkėjimus. Ir čia kunigas prabilo tiesiai į širdį:
„Neatidėliokime savo planų, troškimų, svajonių, dėmesio artimiems žmonėms. Stenkimės kiekvieną dieną išgyventi kaip vienintelę, nepakartojamą ir paskutinę. Vienintelė diena yra dabartis. Esame riboti – neturime sutarties, kad dar ir rytoj čia būsime, todėl žvilgsnis į savo trapumą praveria plačias erdves ir prasmes. Sunkumai, netektys, ligos yra ne Dievo prakeikimas, bet įprastas gyvenimo režimas ir aš esu stiprus tiek, kiek sugebu suprasti, kad tai gyvenimo užduotis, nes juk gyvenimas mums yra ne tik duotas, bet ir užduotas. Tada matau jo visumą.“
Eduardas iš Griškabūdžio:
