Sekmadienį Gelgaudiškio dvaro prieigos ir parko takai virto spalvinga bėgimo trasa. Čia pirmą kartą Šakių rajone surengtas Gelgaudiškio „Trail spalvų bėgimas“. Asociacijos „Mano MAMA juda“ ir partnerių inicijuotas renginys sujungė sportą, gamtą ir gerą nuotaiką, o į startą stojo ne tik vietiniai, bet ir bėgimo entuziastai iš įvairių Lietuvos kampelių.
„Jei dar šypsaisi, vadinasi, bėgi per lėtai“, – tokie ir panašūs užrašai pasitiko tuos, kurie ryžosi šiam smagiam nuotykiui. Gelgaudiškio dvaro parkas, miško takai, laipteliai, Velnio kalnas ir spalvų debesys, lydimi palaikymo šūksnių, – tokia atmosfera lydėjo viso renginio metu. Vieniems tai buvo rimtas fizinis iššūkis, kitiems – smagus šeimos laikas, tretiems – galimybė išbandyti save ir finišą pasiekti su plačia šypsena veide.
Renginyje dalyviai galėjo rinktis skirtingas distancijas – nuo vaikams skirtos 400 metrų trasos iki 5 ar 10 kilometrų. Pasak vienos organizatorių, „Mano MAMA juda“ asociacijos įkūrėjos Lauros Dabašinskienės, renginys sulaukė maždaug 150 dalyvių. O smagiausia, kad į Gelgaudiškį bėgikai atvyko ne tik iš Šakių ir rajono, bet ir iš Palangos, Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių, Raseinių, Druskininkų bei kitų Lietuvos vietų. Tarp dalyvių buvo ir patyrusių lengvaatlečių, vienas jų – knygos „Bėgimo aistra“ autorius Petras Pranckūnas.
„Sulaukėme labai daug gražių dalyvių atsiliepimų. Smagu, kad šis renginys ne tik subūrė žmones, bet ir prisidėjo prie mūsų krašto garsinimo“, – džiaugėsi L. Dabašinskienė.
Nors spalvų bėgimas daugeliui pirmiausia dovanojo šypsenas ir geras emocijas, pati trasa vis dėlto nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Gelgaudiškio miško takai dalyviams buvo paruošę ne vieną išbandymą, o didžiausiu iššūkiu bėgikams tapo Velnio kalnas. Vieni jį įveikė su šypsena, kiti – sukandę dantis, tačiau būtent ši atkarpa tapo vienu ryškiausių renginio akcentų.
Organizatoriai pasakojo, kad trasa sulaukė įvertinimų ir iš patyrusių bėgimo bendruomenės atstovų, nes Gelgaudiškio reljefas leido sukurti tikrą „trail“ dvasią atitinkantį maršrutą su miško takais, stačiomis įkalnėmis ir nuokalnėmis.
Dalyvių rezultatai buvo fiksuojami pagal profesionalią laiko matavimo sistemą, todėl bėgikai galėjo tiksliai sužinoti savo pasiekimus. Vis dėlto renginyje svarbiausios buvo ne tik sekundės ar užimtos vietos, bet ir patirtos emocijos – artimųjų palaikymas, drąsa stoti prie starto linijos ir džiaugsmas pasiekus finišą. Po jo dar ilgai sklandė spalvų debesys, dalyviai fotografavosi, dalijosi įspūdžiais, o balti marškinėliai virto spalvingais prisiminimais. Kaip juokavo dalyviai, nors startavus galvoje dar galėjo šmėstelėti mintis „kam aš čia užsirašiau?“, tačiau finišavus ją pakeitė kita – „kitais metais norėčiau vėl“. Organizatoriai puse lūpų prasitaria, kad tikrai kitąmet šitą idėją puoselės toliau...
Samanta iš Sintautų:
