Šiandien kalbų apie šeimą viešojoje erdvėje girdime kaip niekad daug – pradedant ginčais, ką gi galima laikyti šeima, baigiant politikų siūlymais, kaip tų šeimų skaičių dauginti. Lozungų ir abstrakčių deklaracijų jūroje pasimeta elementarus tikrumas, kurį pasiekti galima per individualias istorijas. Pastarosios kartais būna išties įkvepiančios – būtent tokios savininke galime laikyti Danijoje gyvenančią kraštietę Agnę Stern, visai neseniai su aštuonerių metų sūnumi Korneliumi išleidusią knygą „Tyli augimo magija: istorijos skaitymui, pamokos gyvenimui“.
Apie Agnę būtų galima rašyti dar kelis straipsnius. Pirmiausia, ji turi ne visai eilinę emigracijos istoriją: baigusi „Varpo“ vidurinę mokyklą, kraštietė įstojo į apskaitos ir ekonomikos studijas, dar studijų metais pradėjo važinėti į Daniją, kur vasaromis dirbdavo sezoninius darbus. Kartą atsitiktinai susipažino su viena moterimi, kaip tuo metu buvo įprasta – apsikeitė elektroniniais adresais. Nors pažįstamos jos buvo menkai, po kelerių metų, jau baigusi studijas Agnė netikėtai sulaukė laiško, kuris, kaip šiandien reflektuoja ji pati, buvo lemtingas.
„Mes nebendravom, tik vieną kartą gyvenime buvom susitikusios. Bet aš jai buvau pasakiusi, jeigu kada nors atsiras galimybė... Man patiko Danija, patiko aplinka, kažkuo primena Lietuvą. <...> Sulaukusi laiško iškeliavau visam laikui, apie kitokį variantą net nesvarsčiau“, – prisimena pašnekovė.
Gyvenimą kurti svetur pradėjusi Agnė patyrė visko, ypač – karjeros kelyje. Pastaroji patirtis taip pat sugulė į vos pernai gruodį pasirodžiusią knygą, kurios pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų taip: „Gyvenimo CV: kaip augti, mokytis ir būti lyderiu savo profesiniame kelyje“ (originalia kalba – The life CV: A Reflective Guide How to Thrive, Learn and Lead in Your Career). Kaip tikina kraštietė, rašyti knygos ji niekada neplanavo, prie tokio žingsnio ją netikėtai atvedė pojūtis.
„Aš darau tai, kas mano širdyje, sieloje. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad vidinis balsas sako. Vienu metu pagalvojau – jeigu žmonės turi teisę taip elgtis, kodėl aš neturiu teisės visko sudėti ant popieriaus? <...> Pajaučiau nuvertinimą, tad knygą pirmiausia norėjau parašyti sau, kad save geriau suprasčiau. Jeigu pati savęs nevertinu, leidžiu ir kitiems manęs nevertinti. Knyga buvo lūžio taškas pačiai sau“, – sako kraštietė, pridurdama, jog savo pavyzdžiu, pasitikėjimu jai taip pat labai svarbu įkvėpti sūnų.
Prisistatydama skaitytojams, būtent šeimą moteris įvardija kaip didžiausią savo vertybę. Tiesa, ji pripažįsta, kad pats apsisprendimas kurti šeimą nebuvo lengvas, nes be tėčio augusi Agnė nematė pilno šeimos modelio, tad besiruošiant vestuvėms ją kamavo baimė. Šiandien jau su šypsena prisimena, kaip besimatuojant vestuvinius žiedus net fiziškai ėmė stigti oro. Vis tik pasijusti tvirčiau Agnei padėjo nuolatinis kalbėjimasis – bendrą gyvenimą su vyru jie kūrė labai sąmoningai, išsigrynino ateities vizijas, vaidmenis.
Taip pat atsakingai pora žiūri ir į tėvystę. Anot Agnės, šiandien moterys dažnai pačios sau kelia didžiulius reikalavimus – vienu metu būti idealiomis mamomis, darbuotojomis ir žmonomis. Tačiau ilgainiui ji suprato, kad toks siekis ją veda į išsekimą.
„Jeigu dirbu – dirbu. Jeigu esu mama – esu mama. Jeigu bandau viską daryti vienu metu, prarandu save. Tada nesu nei gera mama, nei gera žmona, nei darbuotoja. <...> Vaikai nepasirenka ateiti į šį pasaulį, suaugę žmonės tai nusprendžia už juos – manau, kad dažnu atveju ir vyrai, ir moterys pamiršta atsakomybę už šį sprendimą“, – teigia pašnekovė, patikindama, kad šeimoje tokia atsakomybe su vyru dalijasi lygiai.
Šeimos gyvenimo filosofiją puikiai iliustruoja naujausia Agnės knyga „Tyli augimo magija: istorijos skaitymui, pamokos gyvenimui“, ypač jos gimimo istorija. Mat knygos kūrimo iniciatyva priklauso sūnui – prie pirmosios knygos plušančią mamą matęs Kornelius panoro dirbti kartu, o Agnė nedvejodama sutiko.
Dešimt vidinį pasaulį pažinti skatinančių, pamokančių istorijų Agnė rašė remdamasi realia patirtimi, kasdienybe, situacijomis, su kuriomis susiduria berniukas. Sūnus istorijų herojams galvojo vardus, mamai talkino atsakinėdamas į klausimus, rengdamas iliustracijas.
„Nenorėjau parašyti knygos iš suaugusio žmogaus perspektyvos. Man buvo svarbu išgirsti, kaip mąsto aštuonmetis. Visas kūrybos procesas rėmėsi jo idėjomis – leidau jam pačiam ieškoti atsakymų, pasakyti, kaip jis spręstų vieną ar kitą situaciją. Man buvo labai svarbu išgirsti jo balsą“, – pasakoja Agnė.
Pasiteiravus, kokie buvo įspūdžiai, kai iš spaustuvės atkeliavusią knygą teko čiupinėti pirmą kartą, moteris juokiasi, kad sūnus negalėjo patikėti. Subtilaus džiaugsmo pliūpsnis vaiką užplūdo tuomet, kai knygą mokytoja pristatė jo bendraklasiams, liepdama atspėti, kas jos autorius – tądien iš mokyklos grįžęs Kornelius sakė, jog pilve suplazdėjo drugeliai.
Tiesa, iš pažiūros knygos parengimas ir leidimas – ne juokų darbas, bet Agnė sako, jog „viskas ne taip sudėtinga, kaip atrodo“, be to, iššūkiai jos niekada negąsdinę. Pasak moters, svarbiausias šiuo atveju buvo procesas, bendrystė su sūnumi.
„Kartu klausėmės muzikos, piešėme, diskutavome. Kornelius pats ateidavo su savo idėjomis, sakydavo, kad gal norėtų dar kažką pridėti ar pakeisti. Kartais ir aš norėdavau primesti savo nuomonę, bet tada sustodavau ir primindavau sau – juk tai jo knyga. Jis turi teisę ją kurti taip, kaip pats įsivaizduoja. Aš mačiau, kada jis dirba įsitraukęs, o kada – ne. Galbūt buvau ta mama, kuri visada pasakydavo tiesą, todėl kritikos iš manęs netrūko. Bet manau, kad ir iš jos galima daug ko išmokti. Apskritai tai buvo labai gražus ir prasmingas procesas“, – pasakoja A. Stern, pabrėždama, kad galvojant apie skaitytojus labiausiai norisi, jog perskaitytos istorijos šeimose įžiebtų diskusijas, vestų prie refleksijos.
Paklausta, kur skaitytojai gali rasti knygą, Agnė sako, kad ji, kaip ir pirmoji autorės knyga, yra prieinama tarptautinėje „Amazon“ platformoje. Knyga išleista trimis kalbomis – tad ją gali skaityti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių gyventojai.
Zigmas iš Plokščių:
