Asta GVILDIENĖ

Vasario 20 dieną gerai žinomas Gelgaudiškio krašto poetas, medžio drožėjas Albinas Murauskas, sugebantis prakalbinti ne tik žmogų, medį, bet ir savo mūzą, švęs septyniasdešimties metų Jubiliejų. Tiesa, gimęs Šilutėje, o į Gelgaudiškį pačiame jėgų žydėjime „atitekėjęs“ vyras, čia prigijo ir šiandien laikomas savu. Dėl aštrios ir gilios satyrinės minties gelgaudiškiečiai jį dar vadina tiesiog mūsų krašto Erlicku.

Nuotr. Gelgaudiškyje šaknis įleidęs A.Murauskas tapo šio krašto neatsiejama dalimi.

Eiles kuria nuo vaikystės

Eiles kurti pabandęs dar vaikystėje, A.Murauskas didelės reikšmės tam neteikė, nes tarybiniais laikais beveik kiekvienas moksleivis, mokytojų paskatintas ir pagirtas, kažką rašinėjo. Pasak jo, rimčiau į poeziją pradėjo žiūrėti 1974 metais, kai savo kūrybą pradėjo spausdinti periodinėje spaudoje. „Bandžiau ir prozą rašyti, - prisipažįsta poetas. – Bet man buvo sunku - per daug tai rimta... Sueiliuoti eilėraštį daug lengviau. Kai ateina įkvėpimas, eiles ir ant degtukų dėžutės ar cigarečių pakelio užrašinėju, kad minties nepamesčiau...“

 
Visą gyvenimą dirbo su vaikais

Dvidešimt trejus metus išdirbęs Gelgaudiškio specialiojoje mokykloje auklėtoju, ilgametis mokytojas sako buvęs specialistu be diplomo. Iki aukštojo išsilavinimo pritrūko tik išlaikyti porą egzaminų... Tačiau tuomet su vaikais pedagogai galėjo dirbti ir su nebaigtu aukštuoju. Svarbu, kad vaikus mylėjo ir šie prie jo, kaip bitės prie medaus lipo. Galbūt būtent dėl „nevaldiško“ požiūrio į juos. Šiandien Gelgaudiškio bibliotekoje saugomas vaikiškų eilėraščių rankraštis. Galbūt kada nors ir jis išvys dienos šviesą.

Aštrialiežuvis poetas yra išleidęs tris poezijos knygeles: „Durnaropių balzamas“ ir „Akmens sula“ (2000 m.) bei „Jonvabalio žvakė“ (2002 m.). Gelgaudiškio bendruomenei padedant, spaudai ruošiama ir ketvirtoji eilių rinktinė. Gelgaudiškio vidurinės mokyklos informatikos mokytoja Aušra Matulaitienė ir jos mokiniai kompiuteriu surinko rankraštį būsimos knygelės maketui. Paskutines korekcijas ir patarimus pasiūlė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Aniulienė ir Šakių viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė.

Knygelė vadinsis „Žalčio šypsena“. Ir ne veltui toks pavadinimas. A.Murauskas save laiko daugiau pagoniu, nei krikščioniu. „Lietuva – prigimtinai pagoniška šalis, - teigė jis. – Ne paslaptis, kaip į ją buvo atneštas kitas tikėjimas. Manau, kad Lietuva suklestės, kai sugrįš prie savo ištakų.“

Išėjęs į pensiją, ilgametis pedagogas sako, kad liūdėti nėra kada. Jis turi daugiau laiko ne tik rašyti, bet ir drožti. Ir ne tik mažas ar dideles skulptūras, bet ir kryžius, ir plokščius reljefus. Medždrožys sugeba prakalbinti daugybę medžio virsmų. Jo darbuose atsispindi lietuvių mitoligija, vyrauja gamtos dievybių tematika. Gelgaudiškio dvaro oficinoje šiuo metu galima pasigrožėti A.Murausko darbų paroda. Pasak Gelgaudiškio bibliotekininkės Linos Uždravienės, tautodailininkas labai kuklus žmogus, todėl nesigiria nei savo drožtais kryžiais Dabituose ir Skaistakaimyje, nei skulptūromis Gelgaudiškio dvaro parke, kur tikrai yra į ką pažiūrėti. Jo ir velniai ant Velnio kalno strikinėjo, ir „Žvaigždė“, ir „Žynys“, ir didžiausios Suvalkijos eglės iškaba, o prie mokyklos stovi drožėjo sukurta skulptūra „Šviesa“.

Pati didžiausia A. Murausko svajonė buvo dirbti treneriu. Gelgaudiškiečiai jį gerai pažinojo kaip savigynos ir cirko būrelių vadovą. Ne vienas čia išmoko pirmųjų dziudo ir sambo kovos technikos judesių ar įgijo lankstumo, ruošiant cirko numerius. Tačiau tikriausiai pats netikėčiausias mokytojo užsiėmimas buvo – hipnozė. „Pabandžiau ir man pavyko, - pasakojo jis. – Vaikai nebijojo, pasitikėjo, tad mes net būrelį buvome subūrę. Skausmą ir šiandien galiu nuimti. Tačiau žinau, kad tai pavojinga: jei rimta liga, o žmogui neskauda, gali bėdos prisidaryti.“

Kaip ir visi meniškos prigimties žmonės, A.Murauskas save vadina išsiblaškėliu, tačiau į gyvenimą žiūri su neblėstančiu optimizmu. „To, kaip šiandien Lietuva gyvena, nesitikėjau sulaukti. Du dešimtmečius ėjome atgal, - tvirtino jis. – Tačiau niekada nereikia prarasti vilties. Mes dar pakilsim.“ Neseniai jis iš Gelgaudiškio persikėlė gyventi į Stanaičių kaimą, kur gamta, ramybė, grynas oras ir daugybė kūrybinių minčių. Galima ir praeitį prisiminti, ir iš savęs pasijuokti, pavyzdžiui, kai į parduotuvę su skirtingais batais išėjo: vieną sportbatį baltą be auliuko, o kitą raudoną su auliuku apsiavęs. Į visas situacijas reikia žiūrėti su jumoru.