Nuotr. Marija Janušaitienė džiaugiasi, kad Sudargo krašte kepami grybukai pagaliau gavo Tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Antrą šimtmetį skaičiuojantis Sudargo krašte konditerinių meduoliukų – grybukų kepimo amatas ir toliau perduodamas jaunajai kartai. Šiandien grybukai reprezentuoja Sudargo kraštą ir turi patvirtinimą – Tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Receptai iš už sienos
Kaip šiandien mena sudargiečiai, meduolinių grybukų kepimo papročiai čia gyvuoja virš 100 metų. Kadangi miestelis ribojosi su tuometine Vokietija, tikėtina, kad receptai parsinešti būtent iš už sienos – iš ten buvusių dvarų. Sudargo bendruomenės centro pirmininkė Alberta Dragūnaitienė pasakojo, kad tarpukariu Sudargo mokykloje vyko namų ruošos kursai, kuriuose merginos ir moterys mokėsi iš vyresnių šeimininkių maisto gaminimo paslapčių ir, aišku, kepti grybukus. Marcelė Timinskaitė (g. 1910 m.) Sudargo krašte buvo žinoma kaip garsiausia šeimininkė: puikiai gamino įvairius mėsos ir konditerijos gaminius. Apie pusę šimtmečio gyvavusi tradicija – šeimininkes samdyti gaminti maistą įvairioms progoms skirtam vaišių stalui – buvo ir Sudargo krašte, o minėta M. Timinskaitė buvo pagrindinė vestuvių, krikštynų, jubiliejų ir šermenų šeimininkė. O jau iš jos mokėsi ir kitos sudargietės.
„Baravykų klubo“ vadovė
Garbaus amžiaus, maloni sudargietė Marija Janušaitienė su meile ir be pavydo savo grybukų kepimo receptūrą jau 30 m. dalinasi ir stengiasi perduoti kitoms grybukų kepėjų kartoms, ypač jaunuomenei.
„Išmokau iš Marcelaitės, ji šeimininkių šeimininkė buvo! Vienos mano amžiaus merginos mokėsi, kaip gaminti mėsos patiekalus, o aš labiau mėgau gaminti saldžius kepinius. Kokiam baliui prieš savaitę mus samdydavo, tai grybukus prie jos ir kepdavom. Nė vienos vestuvės neapsieidavo be šių skanėstų. Receptą išsaugojau iki šių dienų, tik prieskoniai skyrėsi. Jau ir anuo metu naudojom vanilę, gvazdikėlius, cinamoną. Dabar dedu kvapiųjų pipirų, kakavą, medų ir kitus“, – prisiminimais dalijosi M. Janušaitienė.
Nuotr. Marija Janušaitienė (kairėje) užmaišo tešlą.
Pasak jos, kadangi kaime vos ne kas antra šeimininkė kepdavo grybukus ar kitus kepinius, moterys susibūrė į klubą, pasivadino „Baravykų klubu“. Čia moterys dalinasi naujais receptais ir moko savo dukras, anūkes ir visas, norinčias šio amato išmokti.
Kruopštus rankų darbas
Pasak pašnekovės, šis ypač kruopštus darbas užtrunka dvi dienas. Paklausus, kaip reikia kepti grybukus, ji juokdamasi atsako, kad Žaldokas irgi alaus recepto niekam neišdavė.
„Pirmiausia reikia paimti švarų bliūdą... Tuomet ruošiu tešlą, svarbu ją paruošti taip, kad būtų ne kieta, tačiau ir ne skysta. Leidžiu pailsėti tešlai ir tuomet formuoju galvutes. Tai ypač sunkus darbas: paimi tešlos gabalėlį ir tarp delnų suki, turi būti lygūs, kitaip išeis negražūs, skils, net delnai paskausta. Kai prigamini rutuliukų, dedi į skardą ir į orkaitę, kepi apie 12 minučių. Bet aš ne į laikrodį žiūriu, o kol rusva spalva pasidaro“, – pasakoja šeimininkė.
Nuotr. Taip sulipinami grybukai, belieka juos aptepti glajumi.
Atvėsus kepinukams, kitą dieną M. Janušaitienė gamina glajų, kuriuo sulipina dvi galvutes, o trečią prilipina ant viršaus ir taip suformuoja grybuką.
„Kai suformuoju grybuką, statau kotu į kruopas, kad laikytųsi tvirtai, o kai liukru aptepu kotelį, tai galvute žemyn, kad kotas gražiai nudžiūtų. Laikau apie parą, dar kotelio galą į aguonas patrinu, kad jomis gražiai apliptų“, – kepimo paslaptimis dalijasi Marija ir priduria, kad niekuomet negaili ir paprašyta receptu dalinasi su kitais, tik visuomet paprašo, kad atneštų ir jai paragauti naujos šeimininkės iškeptų grybų.
„Tai kad visi jie skirtingo skonio būna“, – sako pašnekovė.
Nuotr. Glajumi apteptus grybukus sudeda į kruopas.
Ir dar atvirauja, kad jai niekaip nepavyksta pagaminti glajaus, kad jis netrupėtų, viską esą išbandžiusi. Tiesa, visi, kas yra ragavę M. Janušaitienės iškeptų grybų, teigia, kad jos grybukai nepaprastai skanūs.
Tradicijos perduodamos ir toliau
Nuotr. 1924 m. Sudargo mokykloje veikusius namų ruošos kursus lankė nemažai kaimo merginų, kurios mokėsi kepti grybukus.2003 m. sudargiečiai susibūrė į bendruomenės centrą. Per tą laiką daug darbų nuveikta, nepamiršta ir grybukų kepimo tradicija bei šio krašto šeimininkės. 2013–2014 m. Sudargo bendruomenės centras, patnerystės pagrindais dalyvavo Šakių verslo informacijos centro projekte, skirtame amatų mokymui ,,Bendruomenės verslumo skatinimas ir turistų pritraukimas tradicinių amatų pagalba“. Sudargiečiai subūrė virš dviejų dešimčių klausytojų būrelį ir mokėsi seno senutėlio grybukų kepimo amato. Bendruomenei buvo svarbu siekti, kad jų saugomas ir propaguojamas vietovės paveldas figūriniai meduoliai (grybukai) turėtų savo patvirtinimą – Tautinio paveldo produkto sertifikatą, kuris buvo suteiktas 2014 m. Sudargiečiai buvo pastebėti ir pagerbti kunkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2016“, pateko tarp 24 geriausių už tradicijų puoselėjimą. Ir toliau Sudargo bendruomenės narės moko kepti grybukus visus norinčius, o Sudargo kraštą lankantys turistai mielai įsigyja šį skanumyną.
Projekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kulinarinis paveldas“ tema „Sudargiečių kepami grybukai – Tautinio paveldo produktas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.