Antanas ir Laura Urbonavičiai per 17 Airijoje praleistų metų svečioje šalyje jau turėjo susikūrę gana patogų gyvenimą, netrūko veiklų ir bičiulių, kol galiausiai „kažkas trenkė į galvą“ ir suprato, kad geresnio laiko pabandyti įsikurti gimtinėje nebus. Tad jau šiek tiek daugiau nei metai jie it kregždės lipina Lukšiuose įsigytą būstą, aktyviai įsijungia į vis daugiau veiklų ir nors silpnumo akimirkų dėl sprendimo sugrįžti į Lietuvą būta, bent jau kol kas šio žingsnio jauna šeima tikrai nesigaili.
„Lipinam čia mes kaip kregždės. Tai vieną sieną nugriovėme, tai kitą. Lupome ir grindis, ir lubas“, – apie įsigytą seną namą pasakoja pora ir pripažįsta, kad jeigu reiktų laiką atsukti atgal, visgi geriau statytų naują nei bandytų antram gyvenimui prikelti seną namą.
Jau tada atsirado tokių, kurie sukiojo pirštą prie smilkinio ir svarstė, ką čia tie entuziastai daro, tačiau būtent tokiais jie save ir įvardija.
D. Pavalkio nuotr.
Namą Lukšiuose, kuris dabar nė iš tolo neprimena buvusio, jie įsigijo bemaž prieš septynerius metus ir vis po truputį tvarkė grįždami vasaromis iš Dublino. Gelbėjo ir Lauros tėveliai, broliai, sesės, draugai. Kas kyliavo, kas dažė, mama karštu maistu lepino, kaip sako patys, lipino ir lipino, kol praėjusią vasarą priėmė sprendimą pabandyti „įsikurti su visam“.
Žinoma, juokiasi pora, darbai tada sustojo, nors, žiūrint iš šono, šeimos buitis atrodo kūrybiškai jauki. Laura aprodo, kur bus vaikų kambariai, kaip ir kur turėtų atsirasti viena ar kita pertvara, kaip galėtų būti pertvarkytas ūkinis pastatas. Idėjų galvoje kirbėte kirba. Beje, viską savo rankomis meistrauja pats Antanas, o įsiliejus į kitus darbus, atrasti laiko remontams ne visada paprasta. Aplink šeimininkus sukasi ne tik du šunys Mūza ir Rokis, kuris irgi parvykęs iš Airijos, bet lauke striksi triušis, laksto antys bėgikės, gaidžiukai ir vištaitės, o nuolatinio tėvų dėmesio ir rūpesčio pirmiausiai reikia ir dviem sūnums – dvejų Teodorui ir šešerių Samueliui, kuriems veiklos ir draugų irgi netrūksta.
Noriai šeima pasakoja apie veiklas Airijoje, kur jie praleido 17 metų. Antanas ten nemažai dirbo vairuoju, užsiėmė meistryste, o Lauros paskutinė darbovietė buvo valstybinis darbas prie žvejybinių laivų, kaip pati sako, išties gerai apmokamas, su puikiomis darbo sąlygomis, kolektyvu ir vadovu. Taip pat daug savanorystės tiek lituanistinėje mokykloje „4 vėjai“, tiek dienos centre su senjorais ar negalią turinčiais žmonėmis. Priklausė jie ir Dublino lietuvių bendruomenei, kaip patys sako, visko buvo išbandyta, Airijoje liko daug draugų ir artimų sielų, su kuriais iki šiol palaiko ryšį. Tad kas gi buvo ta priežastis, lėmusi sprendimą viską mesti ir grįžti į Lietuvą?
Urbonavičiai sako, kad tiesiog susidėjo visuma detalių.
„Aš pastojau antrą kartą ir nusprendėme pabandyti, nes kada, jei ne dabar... Be to, mirė Antano mama ir tarsi kirto per galvą, kad lyg mes ten švaistom laiką, lyg per vėlai grįžome, nes reikėjo, kad dar gyvai mamai esant būtume čia. Dar gyvi mano tėvai“, – sako Laura, kuri jau dėliojo planą, kad gimdyti antrąjį sūnų nori būtent Lietuvoje.
D. Pavalkio nuotr.
„Vaikams reikia senelių, savo gimtosios kalbos, savo krašto. Seneliams reikia anūkų. Reikia ryšio, bendrystės. Jokie pinigai to neatpirks“, – sako Laura.
Jai pritardamas Antanas pripažįsta, kad realiai jokio plano, kaip gyvens grįžę, neturėjo, o ir apskritai, sako pašnekovai, jie nėra strateginiai žmonės, tad tiesiog ėmė ir grįžo.
„Mes nebuvom prisirišę prie vietos. Per tą laiką Airijoje gyvenamą vietą keitėme gal septynis kartus, gyvenome ir kalnuose, ir Dubline“, – sako 13 metų kartu esantys sutuoktiniai, beje, kurių pažintis užsimezgė ne bet kur, o bažnyčios chore, o Antanas Laurai pasipiršti nusprendė pro trijų mėnesių draugystės.
Visgi prabilus apie gyvenimą Lukšiuose, silpnumo akimirkų, sutinka Laura, buvo, ypač po gimdymo, nes nuolat sulaukdavo skambučių iš Airijos su pasiūlymu grįžti, darbdaviai tikindavo, kad jų laukia, žada pakelti darbo užmokestį.
„To liūdesio buvo. Tokio pamąstymo, o ką darysim“, – pripažįsta Laura, kuri iki išvykimo į Airiją, beje, užsitęsusių kalėdinių atostogų pas sesę Živilę, gyveno būtent Lukšiuose, tad sugrįžti į gimtinę po tiek metų nebuvo lengva, nors ji pastebi, kad žmonės, požiūriai išties per tiek metų labai pasikeitė.
„Gimė Teodoras, būnant namie vieną vakarą skambina iš Lukšių gimnazijos psichologė Jurgita Martinaitienė ir sako: Labas, Laura, aš Jurgita, norėčiau susipažinti, girdėjau – nuostabi šeimyna grįžusi iš užsienio. Tai buvo pirmas nepažįstamas žmogus ir vėliau davęs labai daug postūmio“, – šiltu tiek lukšiečių, tiek kitų žmonių priėmimu džiaugiasi Laura.
Vėliau, susirgus sūnui, keliai suvedė su tuomet Šakių ligoninėje dirbusia gydytoja Vilija Safronoviene, tad visai netikėtai ėmė megztis ir nauji sumanymai bei projektai, mat dar būdamas Airijoje Antanas pradėjo mokytis psichologijos, tad radus bendrų sąlyčio taškų ir tikslų Jurgita, Vilija ir Antanas nusprendė Šakiuose atidaryti psichologinio konsultavimo ir terapijos studiją „Vitacor“.
„Viskas pagal Dievo planą“, – sako Laura, kuri išduoda ne vieną detalę, kad, rodos, ir turėjo būti taip, kaip įvyko.
D. Pavalkio nuotr.
Klausantis net kyla klausimų, kada sutuoktiniai viską spėja, nes veiklų jų gyvenime daug ir įvairių. Štai Antanas ne tik dirba psichologu Gelgaudiškio „Šaltinyje“ ir studijoje „Vitacor“, vadovauja jaunimo erdvei Lukšiuose, bet dar ir savanoriauja Paluobių krizių centre, groja gitara, tad kartu su Laura aktyviai dalyvauja bažnyčios veikloje, gieda, tęsia magistro studijas. Veiklos netrūksta ir Laurai, kuri neseniai tapo bendruomenės centro pirmininke, puoselėja ne vieną idėją, kaip bendroms veikloms sulipinti bendruomenę, dainuoja mišriame Šakių kultūros centro chore „Lituanica“, fotografuoja, užsiima keramika...
„Aišku, kad būna, kai daug savęs išbarstome, tačiau turime nuostabius draugus bei dvasininkus, kurie reabilituoja, padeda. Turim vienas kitą. Mano ramybės uostas yra Antanas, kaip kažkas sakė, su nukirptais nervais“, – sako Laura, kuriai atrodo itin vertingi tokie dalykai, kaip kaimynų pasidalinimas slyvomis, pomidorais, agurkais, grybais...
„Tai tokie maži meilės dalykai, kurių nevertiname ir laikome savaime suprantamais“, – su dėkingumu supančiai aplinkai kalba Laura ir pokalbio metu keliskart pripažįsta savo sprendimo grįžti gimtinėn nesigailinti.
„Esu labai visiems dėkinga. Lukšiai – nuostabus miestelis ir jame gyvena gražūs, be galo kūrybingi, jautrūs, rūpestingi bei daug meilės turintys žmones. Ir čia viskas ranka pasiekiama, labai patogu, ramu“, – sako ji.
O juk viskas prasideda nuo mūsų pačių. Tad lai taip ir būna, nes jauni, entuziastingi, jautrūs ir savo kraštui atsidavę žmonės – tikras brangakmenis.
Algimantas iš Gotlybiškių:
