Per Šakių rajoną einanti reikšminga Molotovo fortifikacinės linijos atkarpa gali pasitarnauti dabartiniams saugumo poreikiams. Keliolika ją sudarančių bunkerių šiandien stovi apleisti, nenaudojami ir net neturintys šeimininko. Tačiau meras Raimondas Januševičius įsitikinęs, kad karo grėsmės atveju bunkeriai būtų patikimiausia priedanga gyventojams. Jei neatsirastų finansavimo iš valstybės biudžeto, šių statinių įrengimui meras pasiryžęs aukoti net rajono lėšas.
Gražu tik statistikoje
Meras, svetingai priėmęs vasarį Šakiuose viešėjusią vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę, kartu su ja apsilankė ir Išdaguose. Čia stūkso vienas iš fortifikacinių bunkerių, kuriuos norima paversti saugia, pagal visus reikalavimus įrengta priedanga. Objektas buvo pristatytas kaip didžiojo plano dalis, tikintis Vilniaus pritarimo ir finansinio palaikymo.
Ministrė negailėjo šeimininkams pagyrų. Anot jos, Šakiai – vieni iš lyderių, rajone laikiną apsaugą oro pavojaus atveju rastų 74 procentai gyventojų. Statistika išties graži: Šakių savivaldybė yra parinkusi 90 priedangų, kuriose tilptų 19 tūkst. 245 gyventojai, 38 priedangos pritaikytos žmonėms su negalia, taip pat net 30 proc. gyventojų turi namuose rūsį, pritaikytą slėptuvei.
Vis tik meras bei patys gyventojai šiais skaičiais nesidžiaugia. Priedanga, tarkim, po sovietiniu daugiabučiu vos su vienu išėjimu jiems neatrodo saugi. O juk tokių rajone – dauguma.
„Klijuojame lipdukus ant laiptinių durų ir sakome, kad turime priedangas, bet realiai mes jų neturime. Tai imitacinės priedangos. Užgriuvus vieninteliam išėjimui, rūsyje, kurį mes laikome priedanga, esantys žmonės faktiškai būtų pasmerkti“, – tiesiai šviesiai rėžia meras.
Todėl jis itin entuziastingai stumia į priekį bunkerių atgaivinimo idėją. O skeptikams, atrandantiems ne vieną minusą, atkerta: „Geriau taip – negu nieko.“
„Patenkintų tik procentėlį poreikio“
Ko gero, nuo laiko pajuodę betoniniai bunkeriai nė vienam rajono gyventojui nėra praslydę pro akis. Vieni jų stūkso netoli gyvenviečių, kiti – plyname lauke, tačiau nepastebėti šių statinių neįmanoma. Vyresnioji karta tebeprisimena, kas juos statė ir kokiais tikslais, jaunesniajai – tai tiesiog karo laikų palikimas.
„Du Išdagų kaip ir neišgriauti, iš išorės gerai atrodo. Giedručių kaime – apgriuvę, bet vis tiek yra. Per karą bombarduoti, sprogdinti, šiandien liko visaip suvirtę betono luitai. Vaizdas panašus kaip Vilko guolyje Lenkijoje“, – vietinius bunkerius su matytais Hitlerio kariniame štabe, turistų gausiai lankomame objekte, lygina Šakių seniūnas Dalius Jasevičius.
Savo seniūnijos teritorijoje jis priskaičiuoja bent keturis bunkerius. Tuos, kurie Giedručiuose, pats buvo išlandžiojęs vaikystėje – paslaptingi statiniai traukė vietos vaikus. Ir anuomet, kaip ir dabar, jie buvę apleisti, jokia veikla nevykdyta. Tad žinia, kad po daugiau nei aštuonių dešimtmečių bunkeriai bus prikeliami, seniūnui atrodo netikėta.
„Ir vietos ne kažin kas viduje. Kiek ten žmonių pasislėptų? Imant bendrą poreikį, gal tik kokį procentėlį tie bunkeriai patenkintų“, – svarsto D. Jasevičius.
Prie dviejų Išdagų bunkerių nei priėjimo, nei privažiavimo nėra. Jie stovi toliau nuo kelio, ūkininkų laukuose. Išdagų bendruomenės centro pirmininkei Rasai Kopicei tie statiniai neatrodo saugūs, nors smalsuolių, norinčių patyrinėti juos iš vidaus, vis atsiranda.
„Kažkam tie bunkeriai trukdo, siūloma juos sulyginti su žeme, kažkam įdomūs kaip istoriniai objektai. Manau, kad idėja įrengti juos kaip priedangas verta dėmesio, tik reikėtų specialistų išvadų dėl dabartinės būklės. Norėtųsi, kad jie būtų prikelti – turime apsaugoti savo vaikus, šeimas, senolius. Žinodami, kur slėptis iškilus grėsmei, žmonės jaustųsi saugiau“, – svarsto išdagiškė.
Sovietai statė, bet susimovė
Meras bunkerius taip pat yra tyrinėjęs vaikystėje, bet su jų istorija susipažinęs gerokai vėliau. Sovietams tai buvo gėdingas praeities puslapis, jis buvo nutylimas. Molotovo linijos bunkeriai – milžiniškus pinigus kainavęs, tačiau nepavykęs projektas.
„Bunkeriai pradėti statyti 1939 m., bet po kurio laiko darbai sustojo, esą nebus čia jokių karo veiksmų, nereikia gąsdinti žmonių. 1941 m. pavasarį statybos atnaujintos ir tada jau vyko labai intensyviai. Daugumoje bunkerių užbaigti tik betonavimo darbai, pilnai parengti jų gynybai nespėta.
Vokiečių šnipai visą tą situaciją žinojo, ir vykstant puolimui jų kariuomenė pasišvilpaudama praėjo visus tuos įtvirtinimus gilyn į Sovietų Sąjungos teritoriją“, – primena R. Januševičius.
Molotovo fortifikacinė linija ėjo per sovietų aneksuotas Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos teritorijas. Bendras įtvirtinimų ruožas Lietuvoje turėjo būti 328 km, iš viso pradėtas statyti 101 bunkeris, tačiau iki karo pradžios nė vienas nebuvo užbaigtas. Dauguma jų gana gerai išsilaikę iki šių dienų.
Šakių rajono teritorijoje meras priskaičiuoja 17 bunkerių – Kiduliuose, Išdaguose, Degutinėje, Žvirgždaičiuose, Giedručiuose. Tokia kryptimi driekėsi fortifikaciniai įtvirtinimai nuo Nemuno Dzūkijos link. Jie išdėstyti įvairiu tankumu – Išdaguose vienas netoli kito, kitur pavieniai. Mero žiniomis, bent pora bunkerių yra su požemine dalimi.
Vizija – dar be kainos
„Dar vasaros pradžioje kreipėmės į Turto banką su prašymu pripažinti bunkerius bešeimininkiu turtu ir suteikti mums galimybę juos inventorizuoti“, – tai, ko jau imtasi, pristato R. Januševičius.
Statiniai nuo pat pradžių neturėjo šeimininko, stovėjo apleisti. Mero žiniomis, gal tik vienas kitas kolūkių laikais buvo naudojamas sandėliavimui. Šiandien į bunkerius net patekti sudėtinga, daugelis jų apsemti, pasmukę į žemę.
„Bunkeris realiai atliktų laikinos priedangos funkciją. Didelių patogumų nesukurtume, bet inventorizavus, nusausinus, užsandarinus angas, sudėjus tvirtas duris, grėsmės atveju turėtume kur slėptis. Mano mintis – atrasti pigiausią ir racionaliausią sprendimą, kad bent daliai gyventojų būtų užtikrinta reali apsauga“, – savo idėją grindžia R. Januševičius.
Inventorizavus statinius, įteisinus kaip savivaldybės turtą, teks kalbėtis su ūkininkais, ant kurių žemės jie stovi. Meras tikisi, kad dėl servitutinių priėjimų bus susitarta sklandžiai.
Kiek kainuos šios vizijos įgyvendinimas, dar neaišku. Skaičiavimai bus atliekami įregistravus turtą.
Meras šiandien nesiima įvardyti net apytikslės sumos. Lenkdamas pirštus jis skaičiuoja, kad kainuos nusausinimas – melioratoriai patvirtino, kad tas įmanoma visuose objektuose, bet kaina „nebus šimtatūkstantinė“, o išvalymui, pažeidimų užtaisymui, hermetiškų durų sudėjimui, gultų įrengimui taip pat esą nereikės didelių pinigų.
„Iš kur tie pinigai? Vidaus reikalų ministerija žada finansavimą priedangų įrengimui. Kol kas tai tik kalbos – jokių aprašų nesame matę, bet tikimės ta galimybe pasinaudoti. Jei to ir nebus, darysime savivaldybės biudžeto lėšomis nors pradinius, minimalius darbus. Laukti nėra kada. Kad nebūtų kaip sovietams su Molotovo linija – statė, bet pavėlavo“, – istorinių klaidų linkęs nekartoti meras.
Yra ir kitų sprendimų
Anot savivaldybės administracijos parengties pareigūno Ričardo Stepaičio, dabartinis bunkerių sąrašas – tikrai nepilnas. Rajone jų esama daugiau.
„Kreipėmės į seniūnus, jie atsiuntė informaciją apie 17 bunkerių. Paskui pats pradėjau važinėti po rajoną, ir jau esu atradęs kelis papildomus. Vienas iš jų – Žalgirio miške netoli Voverių, Kidulių seniūnijoje“, – sako jis.
Pareigūnas atskleidžia, kad kariuomenei šie objektai nėra aktualūs, bet kaip priedanga – verti dėmesio, nors tikrai ne visi.
„Esame apžiūrėję, pasimatavę, pasidarę brėžinius. Kai kurie mažai bus naudingi. Jeigu priedanga toli nuo gyvenamosios vietos, vargu ar ji padės. Apytikriai vertinant, tik pusė iš dabartinio sąrašo bunkerių yra pačioje gyvenvietėje ar visai arti jos. Be to, dalis jų smarkiai pažeisti, sprogdinti iš vidaus – tikrai nemanau, kad juos verta atnaujinti. Racionaliau būtų statyti naują požeminį bunkerį, parenkant vietą arčiau gyvenvietės, tai būtų patikimesnė apsauga“, – alternatyvaus sprendimo neatmeta R. Stepaitis.
Regina iš Šakių:
